BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Daktare, pažiūrėk, mano krūtinėj va tokia didžiulė skylė.
Aš noriu dainuoti iš laimės virtuvėje pusę septynių ryto.
Turbūt tai beprotybė, stogas važiuoja, vėliavas aukštai iškėlęs.
Bet man nebaisu, daktare, nekraujuoja ir beveik neskauda…
Net patogu sakyčiau - stebėti kaip plaka širdis, pulsą skaičiuoti.
Taigi neskubėk jos užsiūti, daktare, tegul…
Daktare, ar tai dėl to, kad aš galbūt nežinau žaidimo taisyklių?
Jaučiu savo viduje stebuklingą neegzistuojantį pasaulį.
Ten pilys iš auksinių ir purpurinių plunksninių debesų,
Ten galima į dangų, lyg šiltą pieną, panardinti delnus.
Žiūrėk, kai nusirengiu palaidinę iš ten sklinda šviesa,
Man rodos, ji skleidžiasi ant odos ir ištirpsta ore.
Ar matai spindulį, šaunantį tiesiai iš mano širdies į zenitą?
Aš galvojau, kad jis pastebimas visiems, betgi ne
Meluoja man intonacijos, gestai, žodžiai ir žvilgsniai.
O tu vis tiek niekam papasakoti negali, taigi deja…
Ar jau reikia pradėti rūpintis normaliu spaudimu, lygiu pulsu?
Nuramink, daktare, juk pats matai kaip užpildo plaučius,
Širdį, visą kraujo apytaką - ten siaučia pavasarinė audra.
Aš nenoriu narkozės. Pasakyk man, kad meilė negydoma, daktare.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Ateina laikas, kai net numirti nėra kada. Darbo nepaliksi, reikalai kaupiasi, rytoj susitikimas su K, o poryt su KK, atšaukti negalima. Namai netvarkyti, skalbiniai neskalbti, komunaliniai neapmokėti, vaikai neužauginti. Bėgte ir bėgte nuo mirties, sukiesi gyvenimo rate - arba tiksliau - kasdieninio judėjimo kažkur ten.

Tačiau mirtis vis tiek ateina, prasispraudžia pro besisukančio rato skersinius, ir gergždžiančiu balsu pasako: Viskas.
Ir tu sutinki. Taip, viskas. Mirti tai mirti. Kažkada juk reikia.

Viskas mirę. Norai, planai, įsipareigojimai. Džiaugsmas miręs. Skausmas taip pat. Nors imk ir užsidėk tamsius akinius, kad niekas nematytų tavo tuščių akiduobių. Nors tegul žiuri, numirėliui jokio skirtumo.

Ir kada leidi sau nerūpestingai, pilnai, su visais padariniais numirti, iliuzija atsitraukia, o pirmas dalykas, kurį pajunti po mirties, tai kvapas. Drėgnų puvėsių kvapas. Turbūt taip kvepia mirtis. Arba pati pradžia pavasario.

Tas kvapas ir pavasaris man primena tavo aistrą. Ta aistra buvo tokia ryški, griaunanti, kankinanti ir pavojinga. Alkis, kurio nelemta numalšinti. Užkeikimas, kurio nenuimsi. Nuodas be antidoto. Aistra, kurios tu nesidalinai ir kurios niekas, be tavęs, negalėjo patenkinti.

Laimei mano ląstelės atsinaujina. Periodiškai jos miršta, o jų vietoje susidaro naujos, jau nežinančios tavo vardo.

Happy birthday, A.

~

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Horizontas tuščias.
Šovinys lizde.
Statusas - lost.

Nerimas
Spaudžiantis gerklę kumščiu.
Išeitis paprasta,
Sako gyvatė, ryjanti savo uodegą,
Žalią gyvenimą, virtusį stagaru, apsivijusi.
O dabar visi kartu:
Va-len-ti-nai! Va-len-ti-nai!
Žiūrėk, žiūrėk, tuoj paspruks!
Prisimerk, taikykis, laikyk,
Iki ledinio skambesio užšaldyk.
Ir tu stebi niūriai.
Žvilgsnyje šalčio ašmenys.
Nusitaikai, išspjauni žemėn kancarą.
Stebėtojai pavydžiai atkartoja gestą.
Va-len-ti-n… !

Head shot.
To be or not to be?
Not.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Elektrikas sutaisys kas sugedę mano galvoj,
Santechnikas pravalys viską kas užsikimšę.
Šventei užsisakysime nuotaikingą mazel tov
Varpeliais ir girliandomis. Bet pasakyk man,

Kodėl visi žodžiai prasideda skambia N raide,
O galūnės tariamos neartikuliuotai ir susipynę.
Kada numeracija vėl prasideda eiga atbuline
Evoliucijoj numesta uodega ataugti mėgina.

Psichiatras slapta išbandys ant manęs 25 kadrus,
Žadės parodyti, ką net radijas buvo rodęs tik kartą.
Tada, po velnių, sugrįšiu, uždarysiu pasaulius visus
Iki vieno. Ir į savąją lovos pusę nusitempsiu kaldrą.

~

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Jau kelinta diena kai darbas tirpsta rankose,

Vadinas netoli jau naujos audros tvenkiasi

Ir nesėkmių plėšri gauja atsėlina.

*

Vat „sėdžiu sau, nieko nejudinu, primusą taisau” (c), o tada ateina bohema ir parašo du įrašus, perskaičius kuriuos, kažkoks tragiškas liūdesys širdį užgula. Ir pradėjau galvoti, kad vis tiek anksčiau ar vėliau mano gyvenime įvyks baisybė, kurios neįmanoma numatyti ir išvengti, kuri pramuš bet ką iš to kas man svarbu ir brangu, ir sprogs. Žinoma, galima saugotis ir saugoti, bet jokių garantijų juk nėra. Tokie štampai kaip „juoda juosta, balta juosta”, „žmogui duodama tiek, kiek jis gali pakelti” palaiko šiokią tokią viltį, kad visų tų nelaimių, negandų, skausmo, liūdesio ir tragedijų suma yra kiekis baigtinis ir kažkuriuo momentu jo nebeliks. Kad tiek kančios, tiek gėrio bendras kiekis yra vienodas ir proporcingai išdalintas žmogaus gyvenime.

Taigi jeigu būtų galimybė savo valios jėga ar kokiu tai susitarimu su Mefistofeliu cha - cha - cha  (čia demoniškas juokas tiesiog privalomas) surinkti visą man skirtą skausmą į vieną pasirinktą tašką erdvėje ir laike, gautųsi toks nemenkas kančios everestas, net skausmo ašigalis, sakyčiau. Kol dar esu jauna, sveika, neištampytais nervais ir nepražilusiais plaukais, tas šalčio polius, gerai pagalvojus, turėtų būti vienintelė teisinga kryptis, nes jį atradus, manęs lauktų tiesiausias kelias į laimingąjį ekvatorių. Iš tiesų tame yra šiokia tokia prasmė, tai kodėl nepasiryžti? Vadinasi, laimės paieškos, kad ir kaip viliojančiai skamba, atidedamos iki to laiko, kol aš neatsidursiu tame ašigalyje.

Aš net pafantazuoju, kad jau esu tam taške, kur liūdesys ir skausmas vos ištveriamas ir suprantu, kad ašigalis čia pat. Aš įtikinėju save, kad nereikia bijoti, nes amžinas įšalas rodo, jog neišklydau iš kelio. Kad kuo žemesnė temperatūra, tuo tiksliau reikia laikytis kurso ir aiškia sąmone, po mėlynomis poliarinės nakties žvaigždėmis, brautis per ledines platybes oriai, su valia kentėti, iškėlus savo vienatvę kaip vėliavą. Nesusigundyti nors akimirkai prisiglausti prie šilto kūno, kad palengvinti savo naštą. Tegul jie lieka ten nuošaly, tegul su tais, kurie pasirinko laimės kelią. Tegul paskatina mane skanduotėmis: - Keliauk, piligrime, keliauk, kankine, stauk savo vilko dainą, nuostabią ir tragišką, o mes iš čia tavęs pasiklausysime.

Pasiekusi tą polių, aš nepaliksiu jokio žymeklio ir niekada niekam nepasakosiu ką mačiau. Bet esu tikra, kad ten viskas taps labai aišku.

O paskui atsistosiu ir pasuksiu atgal.  Išdidžiai, tiesia nugara kaip Deividas Karadainas toje scenoje, kur gyvenimo jam liko lygiai penkiems žingsniams.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Ir apie orus.

Man žiema prasideda nepaisant jokių kalendorių, o taip kaip šiandieną, vėjo sūkuriams lipinant pirmąjį sniegą prie lango stiklo. Nedas Starkas dar prieš penkis metus perspėjo, kad laikas įsigyti pašiltintas kelnes, tačiau mes jo nesiklausėme. Užtat dabar kelių tarnybos nuo pat ryto skubos tvarka mėgina netikėtai iškritusį sniegą užkloti nauju asfaltu.

Artėjančios žiemos nuojauta neramiai kirba kažkur pilve, kaip vizitas pas dantistą. Lyg ir nieko baisaus, bet gal geriau nereikia. Nors turbūt kiekvienas iš mūsų turime pažįstamų, kurie pilnomis siaubo su aiškiais beprotystės požymiais akimis, kartoja kaip jiems patinka žiema. Pateikia klausytojui aibę argumentų, kuriuos galima prilyginti polinezijos kanibalų užtikrinimams apie tai, kaip naudinga ir sveika maitintis žmogiena ir ypač tavimi. Drebančiomis rankomis spaudžia delnuose karštą kavos ar kakavos puodelį kartodami mantrą: Žiema - tai nuostabu, žiema - tai nuostabu, žiema - tai nuostabu… Žiema tai pats geriausias metų laikas, neskaitant pavasario, vasaros ir galbūt rudens.

Kartais aš su jais sutinku. Pradedu atsiminti, kad kažkada aš irgi mylėjau žiemą. Tą laiką, kai galima įgriūti į pusnį ir gulėti, kol peršlampa kelnės. Sniego tvirtovių statybos. Nevaldomos rogės ir suledėjusios vilnonės pirštinės. Man patiko, kai šaltis žnaibo skruostus ir skauda užpakalį, leidžiantis nuo ledinio kalno sėdint ant kartono lakšto. Labai mėgau neklausyti suaugusių ir vaikščioti be kepurės. Geras buvo laikas. Bet visa tai liko kažkur ten, seniai pamirštuose 2015 metuose.

Šiandien yra visai kitaip.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Nekiški savo naujienų į mano pastoviąją atmintinę
Čia kosmosas ir raidės išbyra kartu su pirmu sniegu -
Amoniakas, metanas, deguonis. Manyčiau stebuklų
Jau nenusimato. Ir nepamiršk apsirūpint nakvyne.

(Insert check symbol here)

Inspiracija

(Insert theme from Jaws here)

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Tarp nuobodžiai pilkai - rudos rudens spalvos
Rūke slapstosi medžiai ir krūmai lyg šmėklos baisios.
Rudenį šalta. Čia jums, draugai, ne mėnesiai vasaros.
Rudenį kivirče su gyvenimu mes dažniausiai neteisūs.

Rudenį viščiukus skaičiuojame ir atsargas kaupiame
Pomidorai, pipirai stiklainiais, mamos tik taip supranta.
Rudenį valgome sriubą karštą, o šalto alaus atsisakome.
Rudenį akmuo širdį spaudžia ir nuo širdies nenukrenta.

Rudenį tylu, balkonuose nebetriukšmauja rūkaliai.
Sulytiems žmonėms transporte nerūpi skandalai.
Ir užkietėję optimistai pavirsta tingiais miegaliais.
Vietoj tikslų ir viršūnių - menkų reikaliukų zavalai.

Rudenį į svečius einame tik jeigu turime pakvietimą,
Naujų pažinčių neieškome, senus tiltus sudeginti bijome.
Gerdami karštą vyną ir laižydami nuo šaukšto uogienę,
Draugų nebeteisiame, daug stipriau draugus savo mylime.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

*Piktai* Rytas mano, prasidėjęs lygiai devintą, nieko malonaus nežadėjo. Pozityvą palieku švelniam, atsipalaidavusiam, silpnavališkam, labui vakarui. Rytas privalo būti griežtas, aštrus, čaižus. Kavos aromatas pykčiui ir pabumbėjimui ne kliūtis.

Man niekada nebuvo priimtini tie štampai: languotas pledas, karštas gėrimas su cinamono lazdele, ūkanotas rytas, sekmadienio popietės ramybė… Juoktis norisi. Todėl vietoje pledo, susivyniojusi į trečios kartos paveldėtą “Lietuvos geležinkeliai” striukę, su juodos kavos puodeliu rankoje, stoviu balkone ir pučiu dūmą tiesiai į nosį ūkanotam rytui.

Aš juk drąsi, nešabloniška ir neordinari, todėl tokiais rytais mėgstu suvelti galvas mane supantiems žmonėms, man patinka kai jie tampa pasimetę, abejojantys, mizerable ir dirižable.

Ir va ji tokia sako: “Prie manęs visada tik šikniai (nevykėliai, niekšeliai) limpa.” Dievinu kada taip sako. Tokia visa su juoda suknele, tvarkingai apsikirpusi, lūpos jos švelnios, kaklas beginklis. Jos gražūs ilgi pirštai, tiesios kojos ir stangri krūtinė, o žvilgsnis įsiutusį tigrą paverčia ramiu kačiuku.

Betgi ne. Limpa prie jos tik šikniai. Kalbina ją tik pridurkai. Bendrauja ji tik su marginalais…

Panele, – sakau aš jai. – Stiklinė yra puspilnė, visų pirma. Antra, pasižiūrėk į save ir krūptelėk, bausmės be nusikaltimo nebūna, kaip sako garsios kino citatos. Nesikuklink prisipažinti sau, kad pats šauniausias pasaulyje vyras – ne tavo atvejis. Nebesakyk niekam, kad nebėra parako parakinėj ir smegenų smegeninėj.

Arba mokykis žvilgsniu atpažinti protingus, valingus, gražius ir apdovanotus talentu, liaukis išskirti tik prietrankas. Ką pasakytų daktaras Zigmundas apie tavo elgesį, beibi?

Ir dar žinote tą momentą kai kas nors pareiškia: “Man reikia gero spyrio į šikną”? Su tokia inkščiančia intonacija: “Na įspiiiiirkite pagaliau man į užpakalį, draugai…gal tada aš jau…”

Eik tu na… - galvoju aš. (O aš visada taip galvoju dėl savo įgimtos nemeilės žmonijai). Ką tau tas spyris duos? Na įspirsiu aš tau, tu pračiuoši iš inercijos kokia tai mažyte savo gyvenimo atkarpa ir nosimi prasivalysi siaurą takelį tame šiukšlyne? Tikrai padės? O tada jau atsistosi ir palengvėle nušlubčiosi toliau? Cha cha.

Stokis ir daryk be jokių svetimų spyrių. Arba nedaryk ir toliau svaiginkis tuo sudėtingu kaltės ir pochuizmo kokteiliu. Arba atsibusk ir išlįsk iš savo refleksijų pelkės. Ką nori, tą daryk. Tai tavo gyvenimas, jauskis jame šeimininku. Ir nereikia dėkoti man už tą spyrį, mane tai gniuždo.

Išsiliejau (ir pilnai suprantu, kad gali pasirodyti jog mano kraujyje reikia mirkyti strėlių antgalius. Tssss, tai paslaptis.)

Su jumis buvo MURNIJOS chronikos.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Svajojau aš kad tapsiu
Princese Narnijos
Su metais norai darosi
Ordinariniai

*

Nekvieskit manęs į Londoną
Neviliokit manęs į Briuselį
Lietuvoj man duokite algą
XXXXL

*

Avono agentę netyčia
Parke užpuolė maniakas
Galiausiai įsigijo tušą
Ir laką

*

Ramiai Vasilisa sau pelkėj gyveno
Bet štai caraitis su lanku ir strėle
Vestuvės virtuvė buitis ir vaikai
Kva kva

*

Aš tikiu dievas tave sutvėrė
Nes iš aminorūgščių
Negali susidaryti bjaurybė
Kaip tu

*

Ligoninėj susipažinom
Žavingas tu buvai išties
Ir aš dabar su lūžiu atviru
Širdies

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »