BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Še, laikyk!

Kuo kvepia pavasaris? Lietumi, šlapia žeme – velnias žino kuo jis dar kvepia, jeigu jau sąžiningai, net neprisimenu, bet kažkaip norisi jo įkvėpti….. Šį pavasarį aš sulaužiau visas taisykles – va taip paprastai – nusispjoviau į bet kokias sąlygas – visus tūzus ištraukiau, o pačią kortų kaladę į šalį nusviedžiau – imk, pabandyk sužaisti. 9-00 apsivilkau mėlyną paltuką, lūpas pasiblizginau ir dešimt minučių spoksojau į veidrodį tai linksma, tai liūdna maiviausi, žinoma tam, kad pamilčiau save visam laikui. 9-10 (dešimties minučių meilei sau iki grabo lentos pilnai užtenka) aš pasiėmiau didelį baltą paketą, įsidėjau į jį metro dydžio žalią dinozaurą, skėtį įsigrūdau ir išėjau iš namų. Išėjau toli – pasitikti pavasario ir nelabai toli – iki pašto.

Na iš pradžių aš šiek tiek nusivyliau, buvo apsiniaukę, purškė, pravažiuojančios mašinos taškėsi, gailėjausi kad nepasiėmiau pirštinių, nes buvo vėsoka ir nosis ėmė raudonuoti. Ir nepatikėsit, bet staiga įvyko mažas stebuklas. Šalia manęs ėmė ir sustojo automobilis, tiesiog taip paprastai „man pakeliui“. Stebuklas buvo įsikūnijęs į vaikiną, su kuriuo kažkada mokėmės paralelinėse klasėse ir kurio nuo to laiko nebuvau mačiusi. Ir buvo gera ir smagu važiuoti šiltu automobiliu ir plepėti su žmogumi, kurio nekamuoja nei politinės, nei tuščio šaldytuvo problemos, nei apendicitas. Stebuklas – jis visada tik akimirkai, tik trumpai gyvenimo atkarpai, todėl labai greitai privažiavome iki pat pašto durų. Iki pensininkų rankomis nublizgintos durų rankenos. Iki „niekada daugiau nesusitiksim“. Iki kito pavasario.

Pašte mane pasitiko nedidelė laukiančių žmonių eilutė ir aš džiaugiausi, kad pasirodžiau čia pačiu laiku, nes patalpa ėmė greitai pildytis ir už manęs jau stovėjo dvigubai tiek žmonių. Paštininkė dirbo atidžiai ir neskubėdama, todėl galiniai nepatenkintieji kaip visada ėmė muistytis, nerimauti ir burbėti. Mačiau, kaip jie piktai varstė akimis mane ir mano dinozaurą, svarstydami, kiek laiko užimsiu prie langelio ir piktdžiugiškai skaičiuodami, kiek man kainuos tas siuntinys į mezozojų. Pasijutau kažkaip nejaukiai, staiga užėjo noras susigūžti, tą paketą kažkur į kampą nugrūsti ir užsirūkyti. Taigi kokias penkias minutes aš savęs nemylėjau, kol prisiminiau, kad pas mane pavasaris, mano rankinėje du registruoti laiškai, o kišenėje keturi tūzai. Susimokėjusi už laiškus, aš iškvėpiau žiemą ir apleidau pastatą pakeliui nenuoširdžiai šypsodamasi visiems, o jie lygiai taip pat savo nelaimingomis burnomis šypsojosi man atgal.

Tada pasikišau dinozaurą po pažastimi ir mes keliavome per parką vinguriuodami gyvatėle, aplenkdami mamas su vežimėliais, balas ir šunų kakučius. Tokie nerūpestingi ir lengvabūdžiai atrodėme patys sau, aš su mėlynu paltuku ir vis patraukdama nosimi, o jis – žalias. Kol atėjome pas mamą. Visos lengvabūdės anksčiau ar vėliau sugrįžta pas mamą, o dinozaurui tai iš vis buvo kelionės pabaiga.

Mudvi gėrėme kavą su spurgomis, klausėmės radijos ir niekur neskubėjome.

- Ką šiandieną veiksi? – paklausė mama.

- Tinginiausiu, skaitysiu, galbūt parašysiu apie pavasarį.

- Apie pavasarį jau tiek prirašyta. Ar įmanoma dar kaip nors kitaip?

- Aš parašysiu, kad pavasaris jau rankoj.

- Manai kam nors jo reikia?

- Nežinau, bet gali būti, kad kur nors yra žmogus, kuriam tiktai jo ir trūksta. Ir aš jam pasakysiu: - Tau reikia pavasario? Še, laikyk!

- Taip ir pasakysi?

- Taip ir pasakysiu.

~

Patiko (4)

Rodyk draugams

Komentuokite