BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Autoriaus archyvas

Tu turbūt juoksies, bet kol esi
Kas beatsitiktų išeina į gerą.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Ištikta gilaus pesimizmo priepuolio (kadangi ne kiekvienas gyvenimo momentas yra lengvas ir grakštus) pastebėjau, kad visi mano pažįstami aiškiai pasiskirstę į dvi grupes. Pirmieji tradiciškai mėgina sudėlioti žodį „laimė” turėdami raides š, i, k, n, a. Antrieji - žodį „šikna” iš raidžių l, a, i, m, ė. Kas įdomiausia, kad pirmieji negauna norimo rezultato, o antriesiems visada pasiseka.

*

Pasirodo, net paukščiai, gyvenantys monogaminėse porose visą gyvenimą, būna vienas kitam neištikimi. Suprantama žmonės, bet paukščiai, paukšteliai… Ko jie tokie bjaurybės?

*

Vasara buvo jauna
Ir graži.
O tapo tokia
Apgailėtina.
Apsivilkusi išblukusią,
Skylėtą suknelę,
Verkia visą laiką.
Aš, sako,
Sergu labai.
Iki rudens turbūt
Neišgyvensiu.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Žiūrėdama į dvi mažas figurėles, atsispindinčias tavo vyzdžiuose, aš pasakysiu: „Aš atleidžiu tau”. Aš švystelsiu saują perlų, savo rankomis surinktų Stikso dugne, į aukštą vasarinį dangų virš tavo galvos. Ir žaismingai papasakosiu, kad Charonas prastas plaukikas, bet puikus šokėjas. O Cerberis mėgsta šokoladą. Ir negrąžinsiu tavo dovanoto bilieto į tą kruizą, tik padėkosiu, kad pribaigei mane tada, labai greitai, po dviejų metų…

Jeigu ne tavo žiaurumas, būtų likusi sveika bent viena dalelė manęs. Ir tada tikrai nebūčiau pamačiusi sudaužytos lėlės nuolaužų savo šešėlio kontūruose. Nebūčiau pastebėjusi, kaip kūnas transformuojasi ir iš jo pasirodo laukinė lūšis ir liūdnas paukščio švilpimas, bejėgė austrė su įaugusia kaprizingo okeano smiltimi ir nepasotinamas keršto troškimas, apsamanojęs akmuo ir pūvanti žemė, bevaisis medis ir apsėsti barbarai. Kaip jie visi susirenka prie dar rusenančios Švelnumo šilumos ir šypsosi šoktelėjusioms į dangų žiežirboms. Kaip nuoširdžiai jiems ploja Hadas. Kokie gražūs besiplaikstantys Persefonės plaukai, lyg rojaus sapnai pridengiantys jos pečius. Kokia bauginanti yra šviesa ir meiliai guodžianti nakties skraistė. Kaip širdis atsiplėšia nuo kūno, atsimuša į dienos skliautą, kad sekančią sekundę vėl pakartotų tą kelią… Kaip mirkteli viena kitai, iš naujo susipažindamos, mano DNR molekulės…

Mes susitiksime po dviejų metų, kad vėl galėčiau pamatyti savo atvaizdą tavo akyse. Ne, visai ne tam, kad įrodytume kažką man arba tau.

To nori Švelnumas. Tiesiog todėl, kad nori. Ir jau nebijo sugrįžti pas savo ištikimus klausytojus.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Su karšta saule bučiuoja odą ankstyvas rytas,
Tvirta ranka akmens paviršiuje išrašo sutras
Pavargęs meistras.
Vedžioja ženklus, lygus kvėpavimas,
Dievams Olimpo griežtai įsako nukalti pasagas
Laimės iliuzijų.
O tuščias delnas greitai atvėsta,
Įžūlus vėjas sušiaušia plaukus įprastu gestu.
Lengva palikti pėdas krantinėj, pradingti lengva,
Beprotis kūnas kuris tą aistrą lyg šiolei pamena.
Pažinus kartą pačius pačiausius, kitų - nestinga.
Dangaus didybės daugiau nebijo žmonės juokingi,
Skalauja bangos kojas smėlėtas, medūzos gelia,
Kriauklytė laiko suspaudus širdį ankštoj spiralėj.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Kada išgeri va tiek *rodo dviem rankom pirštais* norisi įsibėgėti nuo kalvos greitai greitai, kad vėjas plaukuose, kad kiekvienas netikslus žingsnis jeigu ir ne mirtinas, tai labai pavojingas.

Arba išeiti naktį į kiemą ir atsisėdus į sūpynes klausytis tylos, tų keistų, bet nebaisių nakties garsų, paskui pakreipus galvą į kairę, ten nelabai aukštai, virš medžio, žvilgsniu susirasti danguje raudoną taškelį - Marsą, įsisupti ir įsivaizduoti, kad skrendi.

Arba užsimerkus šokti į tamsų, gilų tvenkinį ir, vandeniui ūžiant ausyse, kai atrodo jau viskas, galas, išnerti į paviršių ir džiaugtis, kad gyvas, kad gali iš visų jėgų irtis į krantą ir nukristi ant minkštos žolės.

O karštą vasaros dieną įlėkti į namus, nenusiaunant basučių, tiesiai į virtuvę, prisipilti iš krano šalto vandens stiklinę ir gerti godžiai, kad varvėtų per smakrą, rankas ir visą kūną.

Arba žiemą, važiuojant viešuoju transportu, ant apšalusio stiklo šiltu pirštu užrašyti „By… ir, nugara pajutus tai stebinčių keleivių susijaudinimą, lėtai užbaigti …dgoščius - 2013. Atsiliepk.”

~

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Kartais išgirdusi man blogą žinią, pasijuntu taip lyg stovėčiau akligatvyje, kur už nugaros tik aukšta siena, o priešais mane penki palaidi pitbuliai/ penki chuliganai su daiktais panašiais į pistoletą/ penki nežinomos mokslui fiziologijos ateiviai ir neaišku kurioje vietoje yra jų saulės rezginys, kad galėčiau, gindamasi, durti į jį skėčio smaigaliu.

Ir tada reikia skubiai kažką daryti, kad nukreipti jų dėmesį/ apeliuoti į gailestingumą/ susilieti su mūrine siena/ įtikinamai apsimesti nustipusia žiurke.

Arba nugyventi tas likusias 60 sekundžių ryškiai, lyg kometos uodega: parodyti jiems mėnulio eiseną, užplėšti visa gerkle „It was the first time that we met Barcelona!” ir tapti, pagaliau, garsia aktore: to be or not to be?

O laimėjusi dar daugiau laiko, galėčiau išmokti: važinėtis riedučiais, groti akordeonu, kepti napoleoną, šaudyti iš lanko tik į dešimtuką, pamėgti jūros kopūstus ir gyventi pilnavertį, harmoningą gyvenimą su savimi, nesiparinant dėl nulūžusio nago.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Vėlus
Rytas
Kasdieninis

Švelnumu
Latte
Gardžiuotis

Pirštais
Šriftas
Gotikinis

Taip
Užsimaniau
Bučiuotis

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Kai baigiasi meilė, nugalėtojų nėra - lieka tik dezertyrai ir pralaimėjusieji.

Net geriausiu atveju, kada palieki tą, kuriam jau tapai abejingas, nutraukdamas netvarius santykius savo valia, stengiesi užbaigti reikalą greitai ir švariai, tačiau vis tiek apima jausmas lyg savo rankomis ėmei ir  pribaigei mažą, mirtinai sužeistą žvėrelį.

O kitu atveju, kada tas žvėriukas - tavo paties širdis, pralaimėjimas akivaizdus. Tarytum paėmė tave į rankas, apžiūrėjo, paglostė ir neatsargiai numetė atgal. Nepatikai, nepakankamai pūkuotas, nėra sąlygų laikyti…

Paskui, pirmam skausmui aprimus, gali apimti pakylėjimas. Jei žmogus nėra nevykėlis iš prigimties, galimas karjeros augimas, dvasinių aukštumų pasiekimas arba sėkminga santuoka. Ta paklydusi siela stengiasi įrodyti sau savo vertę, niuniuodama seną dainą iš filmo atliekamą Muravjovos „всё равно счастливой стану, всё равно счастливой стану, даже если без тебя…” be-be-be. Ir kas svarbiausia, tampa ir įrodo. Vietoje prarastos žvaigždės susiranda naują, palaipsniui įsitraukia ir mėgaujasi gyvenimu. Nežiūrint kad.

O tada jie netikėtai susitinka arba jis paskambina, arba parašo. Kaip gyveni? Kaip sekasi? Tuščias pokalbis. Nu-nu. Ir nesvarbu kiek laiko praėjo, bet aukštai sklandančią sielą ima traukti žemyn. Nes staiga paaiškėja, kad visos jos pergalės buvo pasiektos dėl to kad. Ir nieko ji neįrodė. Karjera, aukštumos ir santuoka - tai kita. Tai kita žaidimų aikštelė. Jis sugrąžina tave į ankstesniąją, kurioje tu beviltiškai pralaimėjusi. Kurioje tu - tik  jo nemylima mergaitė. Pastatytas bastionas pasirodo yra tik memorialas tam leisgyviui padarėliui, kurį prieš metus-du-septynis pati ir prismaugei dviem pirštais.

„Reikėjo rinktis kitą atskaitos tašką išvedžiojant naujas koordinates aplink save” - turbūt pasakytų psichologai.

Bet tu atsisėdi ant savo butaforinės pilies slenksčio ir užsimerki. Nes širdis seniai užlieta betonu fundamente, o vaiduoklis, naminio gyvūnėlio pavidalu, vėl tavo namuose ir va dabar jis dreba.

*AgataiKristi

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Prisimenu aš skonį tos atšalusios kavos, kurią išliejom lovoj

Su svaigiu prieskoniu dangaus kraštelio virš kaimynų stogo.

~

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Tavo ir mano vardai
Švelnūs lyg leukonijos
Nebeskamba iš burnos
O tiktai iš po plunksnos

Tarytum juodas
Apokalipsės angelas
Suspaudęs mums gerklę
Užantspauduotų lūpas
Kampuota ar tai kryžiaus
Ar tai Dovydo žvaigždės
Formos plomba

Iš ryto telefonu
Aš kreipiuos į tave “mielasis”
O tu į mane “širdele”
Kaip ir milijonai kitų porų
Patogių
Praktiškų
Batų

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »