BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Balandis 2013 archyvas

Visą gyvenimą, nuo pat ankstyvos vaikystės turėjau šunį ir dar kokį nors naminį gyvūną vienu metu. Tie kiti gyvūnai buvo įvairiausi ir aišku tradiciniai: žuvytės, chamekai, kanarėlės, vėžliukas. Visi tie, kurie reikalauja priežiūros ir yra nuo tavęs priklausomi. Pagyvena su tavim kažkokį jiems skirtą laiko tarpą ir išeina iš tavo gyvenimo, palikdami prisiminimą, o kartais tik tuščią narvelį ir tiek.

Tačiau šuo buvo privalomas visada. Nežinau kodėl. Nesu pamišusi šunininkė, niekada nesidrąskau, iškilus diskusijai tipo „šuo: už ar prieš“ ir panašiai. Tiesiog šuo mano gyvenime visada buvo dar vienas šeiminykštis ir, vienam išėjus, be ilgų svarstymų ir barnių jo vietą tuoj pat užimdavo kitas. Nebūtinai tos pačios veislės, bet visada tai būna šuo, ta prasme turintis normalaus šuns gabaritus, ne tas kurį nešiojies rankose visur su savim. Nieko neturiu ir prieš tokius, tačiau jie ne man. Nebijau jokių šunų, žinau kaip su jais elgtis, myliu juos. Mano ir mano artimųjų rate šuo visada buvo geriausias draugas, sargas ir lygiateisis šeimos narys.

Taigi, be šuns šiuo metu su manim gyvena dvi katės. Būtent su manim gyvena ne kitaip. Jos nėra mano draugės, jos už nieką neatsakingos tik už save asmeniškai, jos labai skirtingos. Tačiau abi man yra ta pati paslaptis. Visos trys mes susitinkam virtuvėje du kartus per dieną. Ryte ir man grįžus namo. Taip teisingai, prie maisto bliūdelio. Daugiau aš joms nereikalinga, na išskyrus tuos kelis itin retus atvejus, kaip jų katiniškose makaulėse staiga atsiranda mistinis poreikis pabūti šalia manęs porą minučių. Atkišti paausį trumpam pakasymui, murktelti kažką nesuprantamo ir, momentaliai apsigalvojus, nueiti savo keliais.

Viena jų, aristokratiškoji „ruskaja sibirskaja“. Pikta, pasipūtus, tačiau niekada nevengianti akių kontakto, mėgstanti, ištikus meilumo priepuoliui, palaižyti, o paskui žaibiškai sugriebti dantimis ją maitinančią ranką. Jos lokaciją nustatyti nesunku, dažniausia kur nors „aukščiau žemės“. Ant stalo, ant komodos, ant pavėsinės, medyje. Snukelio išraiška visada ta pati niekinanti, nešanti žinią: „все вы бляди“.

Antroji visai kitokia. Eilinė lietuviško šiukšlyno katė. Stambi, meili, nei musės nenuskriausianti. Tačiau kažkur gyliai savyje aš įtariu, jog ji ne vietinė. Ateivė. Aš nežinau kur ji būna visą laiką, ką ji daro, ką man nori pasakyti jos paslaptingos akys. Mano nuomone ji bazuojasi kažkokiame kitame išmatavime. Paraleliniame kačių pasaulyje. Apsilanko mano namuose su tik jai vienai žinomu tikslu ir, nusprendusi, kad atėjo laikas, vėl išnyksta. Būna atvejų, dažniausiai kada namuose tylu, jokio šurmulio, kasdieninės veiklos ir kada aš ramiai sėdžiu prie kompiuterio ar skaitau knygą ar žiūriu televizorių, portalas ima ir atsidaro. Ji atsiranda iš niekur. Pabučiuoja man į nosį ir nusidrėbia visu ūgiu ant knygos ar klaviatūros, ar tiesiog man ant rankų. Tačiau visada taip, kad trukdytų man daryti tai ką tuo metu darau. Jeigu nesijudinu, ji padrybso kurį laiką, jeigu nekantriai nustumiu ją, jokių problemų. Nusižiovauja, meta man žvilgsnį „nu davai, pasimatysim“ ir dingsta.

Kodėl aš tau tai pasakoju? Ogi todėl, kad vakar prieš užmiegant, mane aplankė mintis. Žinai, kada mes esame kartu, mūsų santykiai primena žmogaus ir šuns santykius. Mes rūpinamės vienas kitu, mes esame geriausi draugai, o nusikaltę tupime pabrukę uodegas, laukdami atleidimo. Aš maitinu tave- tu mane saugai. Tu maudai mane- aš ištempiu tave pasivaikščioti. Tu stengiesi pralinksminti mane liūdnomis minutėmis- aš padedu galvą ant tavo kelių.

Bet va dabar, kada tavęs nėra su manim, kada tu toli ir ilgam, aš po truputį imu virsti kate. Aš imu vengti nepažįstamų žmonių. Iš taško A į tašką B bandau nusigauti greitai ir nepastebimai, kad tik nepasipainioti po kojom tiems, kurie ims mane kalbinti, glostyti ir tąsyti. Prisileidžiu tik pačius artimiausius, žinodama jog jie netrukdys man susirietus ramiai snausti, pamaitins iš rankos ir nebrūkštelės prieš plauką. Aš suku ratus, ieškodama įėjimo į kitą išmatavimą, į tokį kuriame valandos bėga nepastebimai, kuriame galėčiau pralaukti tą nelemtą laiką be tavęs. Kuriame būčiau už nieką neatsakinga ir rūpėčiau šeimininkui. Man norisi narvo.

Bet vėl savaitgaliui atėjus, turėsiu vaidinti mažiausiai liūtę, nors iš tiesų tai inkšiu kaip šuniukas kampe.

Ai, vos nepamiršau. Šiandien ryte į mane žiūrėjo lapė. Taip tikra lapė. Mieste. Mes žiūrėjome viena į kitą nustebusios, bet be baimės. Toks keistai laimingas momentas, nes iš karto prisiminiau tavo pasakojimą apie tas, tavo ten sutinkamas lapes. Gražias, poliarines, savo uodegomis pėdsakus užšluojančias. Geras prisiminimas. Taigi, mes žiūrėjome viena į kitą, nejudėdamos kažkokį laiko tarpą, paskui ėmėme ir nuėjome kiekviena savo reikalais. Aš tikiuosi, kad ji neapsigyveno kur nors netoliese ir mes nesusitikinėsime dažnai. Aš noriu tikėti, kad tas momentas buvo vienkartinis. Kad tai ženklas.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Po pasaulio pabaigos pagal kalendorių majų

Iškris veidrodžio šukė iš širdelės Kajaus.

Joje atspindėsim visi mes mirę be dramos

Karste politinės ir finansinės sistemos.

Zombiais pakilsim su smegenim kaip razinkos

Į kalendorių naują pagal versiją inkų.

(šitas kūrybiniam fabrikui)

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Savo sielą tau atlapoju kaip naują dar švarią staltiesę,

Meldžiu, būk žmogus, pasiimk mane, būsiu gera tau. Netiki?

Na o tu ant mano širdies lyg tvoros įsijautęs nupieši graffiti

Ir šypsaisi, žvilgsniu priklijuodamas man etiketę: “Bestija”.

:)

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Meilė ir Nemeilė dviese žaidė mėgstamą žaidimą,

Mėtė širdys į ledą ir liepsną, nulemdamos jų likimą.

Meilei už ugnį taškų prisidėdavo, Nemeilei už stingdantį šaltį.

Ir širdys ūmai suledėdavo arba nudegdavo iš karto.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Vyno taurė lyg vizitinė kortelė

Pažadėtų- neišpildytų naktų.

Subraižyta, stringanti plokštelė

Reversu pakimba tarp dantų.

Veidrodžiai iš ryto nemeluoja,

Suskaičiuoji iki šimto mintyse.

Skausmas nugalėtas po laiptelį

Tik už paskutinio- tuštuma.

Išsiverkusi nereikalingą laisvę,

Išsirėkus patylėk. Pajausk

Kaip atlėgusią krūtinės ląstą

Bombarduoja žvaigždės iš vidaus.

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »