BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gegužė 2013 archyvas

Kartais atmetusi visus antraeilius vaidmenis

Gerdama kavą iš vienkartinės stiklinaitės,

Staiga prajuokinu draugę ilgame onkologijos centro koridoriuje.

Sau mintyse kartodama: tai tik kūnas, mano brangioji, viskas gerai.

O balsu bet ką: apie orą, knygą, apie tai, kad vėl važiuosime prie jūros

ir rengsimės išskirtinai baltai ir žydrai.

Ir prarandu kalbos dovaną, kai ji nesiliauja kvatotis,

spausdama pleistrą prie mėlynos venos.

O naktį ateina pizdec ir bučiuoja į lūpas stipriai iki kraujo.

Ir suprantu, kad nėra tokių delnų kurie gali nuraminti iki galo.

taip noriu padėkoti tau, gyvenime, kad ramiai bėgi kelkraščiu be ypatingo tikslo ir priežasties.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Meile mano, keliaukim į Kubą!

Numindžiotoj krantinėj vaikščiosime kartu su minia

Apžiūrinėdami suvenyrus su Fideliu ir Če.

Paskendę cigarų dūmuose siurbčiosime Bacardi.

Tokie dievo sutvėrimai pasitenkinę po nuodėmės.

Tu mano džiaugsmas,

Aš tavo džiaugsmas.

Nepadoriai apsikabinę palmių pavėsyje bučiuosimės prancūziškai.

Niekas nespoksos į mus, neklausinės „ kur pasidėjo jūsų moralė?“

Tik okeanas alsuos ilgesingai…

Ten niekada nebūna štiliaus.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

“I have to tell you something it’s been on my mind so long”… taip nunešė mane Andriaus P. dainos nuotaika :)

Aš tave

ne taip kaip linksmaakius vaikus

drauges

meilužius

šunis ir kates sutiktus gatvėje

ne taip kaip nevados peizažus

dykumų trasas

su nuorodomis

į užsimiršimo viršūnes

ne taip kaip rėkiančius apie dievą

apsėstus mėnulio

ar pasaulio pabaigą pranašaujančius

aš tave

kaip niekada

labai

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Vos dienai per kaimą persiritus ir vakarui atslinkus, pradeda Sima į laukus ruoštis. Kad nakčiai atėjus galėtų iš žvaigždžių pasiburti, paspėlioti iš kurios pusės kuri nukris, jai skirtąjį atneš. Jaunystėje, pamena, pasisekdavo- savo pirmąjį, ten prie kalvos prisišaukė. Žiūri, pakalnėje mirksi žolėj kažkas, žiba. Tikrai žvaigždė. O iš ryto, še tik, ir pats pasirodė. Palteliu trumpu, nuzulintu, marškiniais po juo purvinais, skylėtais, į kojas iš vis baisu pažiūrėti. Toks linksmas pats- „Kaip gyvenate, panele“, ir žvengia kaip arklys.

- Ačiū, gerai gyvename,- atsakė Sima. – O pats iš kur būsite, su kokiu reikalu pas mus?

- Vis jums reikalas kažkoks reikalingas,- išsišiepė. - Gal aš be reikalo jokio, paprasčiausiai grynu oru pakvėpuoti, jumis pasigėrėti.

- Kvėpuok, ar draudžia kas.

Burbtelėjo ir pati nusigando: motiną prisiminė. „Tu, Sima, grubi baisiai, dygliuota kaip agrastų krūmas. Vyrai meilias myli, švelnias. Kad kaip vijoklis vytųsi, kaip jaunas mėnuo šviestų- tarsi ir yra, tarsi ir nėr jo“.

Na koks ji vijoklis, agrastų krūmas tai tikrai. Visas grožis, kad auga tankiai, galingai. Vietoj tvoros tinka ir šiaip kokį negražų kampą paslėpti. Į vidų niekaip neįlįsi- nubraižys, išdraskys, subadys. Iš tiesų ir lįsti nėra dėl ko, ne brangenybės viduje suslėptos, šiaip- tuštuma…

Atsidusus, pasitaisė skarelę.

- Gerai jau,- pasakė,- sėskis pavėsyje, aš tuoj arbatos užkaisiu. Tau su uogiene ar be?

- Tai ką čia vienos arbatos,- nusijuokė. – Štai ko aš turiu, gersi?

Vyno Sima gyvenime gėrus nebuvo, tačiau neatsisakė. O gal iš tikro kas nors gera išeis, o jeigu ir neišeis, gailėtis nėra ko, teisti jos nėra kam. Pati save grauš? Na ir kas, kad ir kaip skaudu, dantys nuo to negenda.

Ir nepasakytum, kad viskas gerai išėjo ir visai ne taip, kaip jai svajojosi, ir užknarkė jis iš karto, tačiau Sima paslapčia džiaugėsi. Va tau ir agrastų krūmas, galvojo, kaip nors vienoje vietoje du vienodi, gal susidėlios.

Susidėliojo. Išsimiegojo, išsižiovavo, paltelį savo kūdą ant vinies pakabino, pasiliko. Kada visai atšilo pečių moliu apdrėbė, sandėlio duris sutaisė, o virtuvėje naują suolą sukalė. Ir tokį šaunų- visų suolų suolą. Atsisėda Sima ant to suolo ir taip gera jai pasidaro, taip teisinga. Tarsi ne ji pati sėdi, o kažkoks kitas žmogus- šviesus, paprastas ir nėra tame žmoguje dygliuotos žalios tuštumos. Ir mintys lengvos.

- Tu, Simka, kvaila visai,- žiūri į ją ir juokiasi. - Tartum ir suaugus boba, ir graži, bet vis išvirkščia kažkokia.

Taip ir pragyveno iki rudens. O kai medžiai lapus ėmė mesti, išsiruošė Sima į miestą dovanos. Apie dovaną ji jau seniai mąstė, tik va su pinigais vis nesueidavo. Motinos auskarus dar turėjo, tačiau kam juos kaime parduosi? Bet rugsėjį pasisekė, kaimynės vyras uždarbį gerą parsinešė, jis ir nupirko. Gavo tiek, kad geriausiai medžiagai užteko, greit nesutrinsi. Ir sagas nupirko- sunkias, blizgančias, norėdamas tokių nepamesi. Siuvo naktimis. Tik keturiolika žvaigždžių danguje pasirodo, reiškia galima jau, neprabus. Siuvo kruopščiai, neskubėdama, tik po savaitės baigė. Ir tokį paltą pasiuvo, kad generolas nepasigėdytų nešioti. Aiktelėjo jis, aišku, kur čia ne aiktelėsi.

- Nereikėjo, Simute, stengtis. O pats patenkintas sagas tik čiupinėja.

- Nešiok,- sumurmėjo. - Žiema juk ateina.

Bet pačios širdy minkšta lyg paukščio lizde: Simute.

Būtų žinojus, kaip tas paltas jai atsirūgs, nei už ką nebūtų prasidėjusi. Sudraskius būtų į smulkiausias skiautes ir paskandinus pelkėje, kad nei ženklo neliktų. Bet niekas juk nežino kas ateity jam nutiks, nebent tik žvaigždės danguje…

Apsivilko paltą ir išėjo. Ne, ne tą dieną, ne iš karto, taip po truputėlį pjaustė. Iš pradžių nagą, po to pirštą, paskui jau ir visą ranką. Pirmiausia darbą susirado.

- Va prasigyvensim,- sako. - Sekančią vasarą pirtį pastatysiu. Nenukabink nosies.

Ji ir nenukabino, ko gi- pirtis dalykas geras ir vyrui darbas reikalingas, kad nenuobodžiautų arba dar blogiau, gerti nepradėtų. Ryte suruošia jam kiaušinių, duonos, svogūnų, atsistoja prieangyje ir lydi akimis nueinantį. Jam mišką pasiekus, peržegnoja tris kartus- nuo miško juk nesimato- ir prie ūkio darbų puola. Pasibrazdina po namą ir vis prie lango, gal jau pareina? Dar pasitvarko ir į prieangį, ar nepasirodė? O kai saulė miško link pasuka, iš vis į kiemą išeina, atsistoja prie tvoros ir stovi laukdama. Jis iš pradžių dar juokėsi: - Tu, Simka, kai elektros stulpas iš tolo mataisi. Bet paskui liovėsi juoktis. Net pykti ėmė.

- Veikti turbūt neturi ką,- pasakė. - Stovi vėjyje, miegot geriau eitum, naudos daugiau būtų.

Ir rodos nieko tokio užgaulaus nepasakė, bet jausmas apėmė tarsi batu būtų paleidęs ir į pilvą pataikęs. Praverkė Sima visą naktį, bet daugiau prie tvoros nebestovėjo. O tas vis piktesnis ir piktesnis. Tai vakarienė neskani, tai atsisėdo ne ten, tai be priežasties keiktis pradeda.

- Nekultūringa tu, - sako. - Ir žmonėms tokia atšiauri, kitos bobos linksmos, o į tave pasižiūri, tokia neviltis suima nors karkis.

- Na ir eik pas savo bobas, - atšovė. - Šmutkes susirink ir eik.

O pati vis į vinį žiūri, o jeigu iš tiesų paltą pasiims ir išeis, kaip tada gyventi? Būrimo ėmėsi: beržas- nuo ašarų, ąžuolas- nuo abejingumo, drebulė- nuo neištikimybės, topolis- kad nemuštų, klevas- nuo blogų minčių, o uosis nuo visų nelaimių kartu. Kaip motina mokino: po šešias šakas nuo šešių medžių surenki, į šluotą suriši ir namus šešis kartus iššluoji. Iššluot iššlavė, bet gal medžius ne tuos pasirinko, gal žodžius teisingus pamiršo, bet grįžo jis svyruodamas ir sako:

- Snukio tavo matyt nebegaliu, kaip iš vis gyvenu su tavimi nesuprantu.

- Na nesupranti tai ir eik,- atsakė.

Taip linguodamas ir išėjo, dar durimis trenkė, kad net lentynos sudrebėjo. O paltą paliko.

Baisu pasidarė Simai, taip baisu, kad net žodžio neišlemensi. Atrodo praversi burną ir siela išlėks iš skaudančio kūno. Ir aplink save apsidairius, vis jis vaidenasi. Ir oro pilnai įkvėpti neišeina, tarsi yra jis dar tame ore, iškvėpuosi ir nieko nieko nebeliks. Taip Sima ir prasėdėjo nejudėdama visą naktį, o vos aušti ėmus, atsistojo, paltą nuo vinies nusikabino ir į laukus išėjo. Pasiekusi kalvą, dar vietos matomesnės pasiieškojo, paltą pasitiesė, atsigulė ant jo aukštielninka, įsitaisius rankas į rankoves sukišo ir ėmė dievo mirties prašyti.

Tuščiai. Nesuteikė dievas nei malonės, nei palaimos kvailai moteriškei. Tris dienas ir tris naktis gulėjo, o ketvirtąją apsigalvojo. Atsistojo, užsilipo į pačią kalvos viršūnę ir, galvą užvertusi, į naktinį dangų įsispoksojo. Į ten kur labiausia žiba. Tada ranką staigiai aukštyn iškėlė tik dryyykst, ir nusiplėšė žvaigždę nuo dangaus. Ir visai lengvai, tarsi be jokių pastangų. Žiūri į savo delną, o ten mažutė, mirksinti, gal kiek už palto sagą didesnė, tačiau vis tiek toks nieko nevertas niekutis. Prisitaikė dar kartą, dryyykst ir vėl pavyko. Taip per naktį Sima pilną prijuostę jų prisirinko. Pavargo baisiausiai, šiaip ne taip namo parklibinkščiavo ir krito miegoti. Ryte atsikėlus, pažiūrėjo: gyvos, pulsuoja, žybsi, gal tik blizgesys pakraščiuose šiek tiek nusitrynęs. Susėmė į glėbį ir, į kiemą išėjusi, visas tiesiai į agrastų krūmą išpylė. Sušlamėjo žalia tankmė, lapelius išskleidė, spyglius ištiesino, patiko reiškiasi.

Taip ir gyvena Sima: naktimis į kalvą lipa, žvaigždes nuo dangaus renka, dieną prie lango sėdi, arbatą su uogiene geria. O jei kas pro šalį eina, užuolaidą greitai užtraukia ir slepiasi.

Na ir gerai, kad ne vijoklis joks, o agrastų krūmas,- galvoja. Ir auga greičiau, ir tankuma geriau slepia, ir į vidų, kaip besistengtum, neįlįsi. O tai žiūrėk, nusisukt nespėsi, iš karto ims brautis, vogti, momentaliai ištampys ir prie paltų sau prisisiūs. Argi prisirinksi tiek, kad visų jų paltams užtektų? Dievaži, per visą gyvenimą neprisirinksi.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Šiandieną darbe kolektyviškai sudarinėjome playlistą kelionei į renginį. That was not fun pasakysiu aš jums. Pasiūlymų buvo milijonas. Taigi nusprendėme, kad kiekvienas parinks po 10 savo mėgstamiausių dainų. Užduotis nelengva, tačiau bent jau sąžininga visų atžvilgiu.

Pagalvojau vaje, juk klausausi begalės dainų ir galėčiau sudaryt savo Top100. Bet ne, noriu pačių pačiausių  trejeto. Trejetuko dainų, filmų, knygų. Tegul būna čia užrašyta, man smalsu ar laikui bėgant pasikeis sąrašiukas, nors tiesą sakant abejoju, šie dalykėliai jau turi savo amželį.

Dainos, kurios niekada nebus ištrintos iš mano grojaraščių (vat garbės žodis:))

  1. Muse - Invincible
  2. Bon Jovi - This aint a love song
  3. Queen - Delilah  (taip, taip būtent tai ką pagalvojote)

Filmai, žiūrėti nežinia kiek kartų, ir žiūrimi kai norisi pažiūrėti ką nors arba parodyk ką nors

  1. Alien ir Aliens (užskaitau kaip už vieną, pratęsimų aišku neturiu omeny)
  2. From dusk till dawn
  3. Veronika decides to die

Knygos sutrintos nuo skaitymo, vos ne mokamos mintinai

  1. M. Bulgakov - Meistras ir Margarita
  2. M. Mitchell - Vėjo nublokšti
  3. S. King - Maratonas

Ir te prasideda savaitgalis.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Sau. Dėl savęs. Su savim. Savimi. Praeities beprotybę klaiku prisiminti. Ją išpjaunu su mėsa, taškydama kraują ant sienos. Kieno vardas lūpose mano Judo ar Krišnos? Gal dar kokį iš atminties archyvo ištraukti? Dartais žaisime? Gali man į nugarą taikytis. Girdėjau kalbant, Adomas sukurtas iš molio. Kodėl, atsakyk, Ieva tiktai iš jo šonkaulio? Aš- Ieva. Varanti save iš pamišusio rojaus pievų, bet kas kalbėjo su manim šiąnakt? Mano Dievas? Jis neteisia. Neglosto. Nežiūri griežtai. Ką gi darai tu, баба- дура? Švelni šypsena lūpose dievo. Mano rankose klaviatūra, pirštais nuzulinta, trata kulkosvaidžiu. Angelai gitaromis pjausto “Babe, I’m gonna leave you”. Dar palauk! Dar laimink, išpirk nuodėmingų minčių tomogramą. Man lengviau. Šito laiško tau neišsiųsiu, mama.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »