BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kovas 2014 archyvas

Tai artėja prie pabaigos, prie numatyto galo,

Užtikrintai ir neišvengiamai skaudžiai, iš lėto.

Kantrybės perteklius niekam netinka prie veido

Manoji pasibaigė vakar.

Bet aš saugau tave, saugau tave kaip galiu,

Jau pamirštu tave, sunkiai, bet pamirštu.

Nuo įkaitusių lūpų virpančiais pirštais trinu

Todėl iki šiol gyva dar.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Susirgau. Susirgau sunkiai ir negailestingai. Tai, ko pavyko išvengti kelias paskutines žiemas, sugrįžo su neįprastai ankstyvomis šiltomis pavasario dienomis - mano lėtinis bronchitas. O tai reiškia mažiausiai dešimt dienų pastoviai pakilusi temperatūra, antibiotikai, inhaliacijos, begalė skysčių ir lovos rėžimas. Taigi šešta diena kai guliu namie uždaryta vien tik su kate. Tėvai pasiėmė šunį, trumpi lankytojų vizitai su sriubytėmis, varškytėmis ir apelsinais apriboti iki minimumo, nes mano poilsis yra šventas, o tie kas to nesupranta, gali būti pasiųsti žinomu maršrutu labai staigiai. Pasirodo, kad tai supranta visi išskyrus katę.

Niekada neturėjau tos dažnai perdėtos meilės katėms. Objektas smirdi, visur palieka savo plaukus, o aplink kojas trinasi tik išskirtinai dėl antros porcijos, tačiau kažkodėl yra brangus ir utiutiu. Iš kur tas utiutiu toje nerodančioje jokių emocijų gauruotoje mordoje, man neaišku. Bet aš kenčiu, tarsi višta, kuriai pakišo išperėti triceraptoriaus kiaušinį, ir dabar ji, motiniškų instinktų vedama, šuoliuoja džiunglėmis raita, įsikibus mylimam vaikeliui į ragus.

Šiomis dienomis katė nusprendė, kad aš jos namų slenkstis, prieplauka arba net tėvynė. O kaip priimta elgtis su tėvyne? Teisingai, arba palikti, arba garbinti pripuolus prie šaknų. Ką ji ir daro didžiąją paros dalį, tai reiškia: guli ant manęs, vaikšto, šokinėja, minko, burzgia, laižo, šildo, šildosi ir reikalauja 4-5 maitinimų vietoj įprastų 2-3.

Septintą valandą ryto iš įpročio pabundu, žadintuvas tyli, keltis nereikia, vaistus gerti dar anksti, galima miegoti toliau. Bet ne, blyn, Mrrrrrr girdžiu, ateina. Stengiuosi apsimesti negyva ir per tris sekundes sugrįžti į sapną. Neišdegs, jau atsitiko tai, štai ji šviesa lange, tėvynė akis pramerkė! Katė lipa lavono kojomis ir atsisėda ant krūtinės, Miau. – Štiš! – šnypščia tėvynė ir bando užsikloti galvą, nustumdama katę nuo lovos. Tyli ir įsižeidusi, kaip tikra patriotė, ji patupi po lova, tada užeina iš kairės, po to iš dešinės, kur man pavyksta sučiupti ją už pakarpos ir paleisti skrydžiui trajektorija „lova – tolimiausias kambario kampas“. Po pusantros minutės šatlas sugrįžta ir nusileidžia man ant galvos, Mrrrrrrr.

Taigi sėdim abi virtuvėje, ji ėda, aš kaičiuosi arbatą. Abi nepatenkintos, bet absoliučiai užtikrintos viena kita, juk turi būti kažkiek draivo ir ligonio gyvenime.

Ar jau sakiau, kad sergu ir man labai bloga? Tai va, tokioje būsenoje kategoriškai nerekomenduojama lįsti į feisbuką. Šūdo gabalas lovoje, (kokiu aš dabar jaučiuosi) vos tik užsikrovus feisbukui, akimirksniu pavirsta šūdo gabalu niūriai besivoliojančiu gyvenimo kelkraštyje. Irma perka lūpdažį, Karolina užsisakinėja korėjietišką sijoną su sagtelėmis, korporacijos susilieja, miestiečiai vėl ruošiasi mitinguoti, o kažkieno taksas nustoja graužti tapkes, tuo tarpu tu, rudas nesusipratimas, šeštą dieną guli pakelės griovyje su TV distanciniu rankoje.

Pilnas įvykių ir spalvingai iliustruotas instagramu svetimas gyvenimas suploja manąjį „aš“ kaip gamyklinis presas. Ir kaip čia nesuplos? Kol aš graužiau obuolį ir masčiau, ar pasišildyti sriubos ar dar ne, kažkokia Kristina išgėrė pusryčiams senamiestyje kavos, apie pietus nusileido Milane, nusipirko kreminės spalvos rankinę ir įamžino visą procesą nuotraukose „nuo – iki“. Ji kaip tik registravosi viešbutyje, kai aš parslinkau iš tualeto antrą kartą. Tokiais tempais ji įstos į prancūzų legioną ir užkariaus Afriką, man dar nespėjus išsivėdinti kambario! Arba nusipirks antrą rankinę, kas aišku, ne taip reikšminga kaip Afrika, bet ne mažiau skaudu.

Taip, skaudu. Nes pas mane nei Afrikos, nei rankinės, obuoliai ir tie pasibaigė. Net sriubos nenuėjau nepasišildyti. Turi juk kažkas sekti Kristinos odisėjas, dėl mūsų ji stengiasi, galų gale. Kol apie tai galvoju, ta nenaudėlė vis tik įsigyja antrą rankinę, o aš spaudžiu riebų, persunktą neapykantą Like, ir, išgėrus tabletę, verčiuosi ant kito šono. Ilona skelbia vakarienės receptą, Monika pristato planus savaitgaliui, Rūta naują kavalierių, o vokiškos buitinės technikos puslapis – naują vokišką buitinę techniką. Pakelės griovys iš lėto pavirsta Afrika ir aš pasineriu į trumpalaikį neramų miegą. Sąžiningiausia mano atžvilgiu išlieka temperatūra ir vokiška buitinė technika.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Sėdėdama tyliai stebiu, kaip taurėj burbuliuoja svaiginantis gėrimas ir dūšioj putoja, kyla, nerimsta keistas pavasarinis viralas. Košė iš neatsakytų laiškų, ištrintų žinučių, pamynusių bet kokį dieviškumą. O tuo tarpu mano „to do“ lape: nupirkti maisto ir įrašas apie moteriškumą. Kas yra tas moteriškumas, iš ko jisai spaudžiamas? Ar nusako jį kaina etiketėje apatinių iš permatomo audinio? Moteriškumas - žiaurumas - žaismingai apnuogintas plokščias pilvelis. O gal tai kažkas ypatingai saldaus, kaip galva palinkus virš vaiko lovelės? Gal tai sijonukas nusižiūrėtas dar gruodį, bet taip ir nenupirktas. Gal laukimas parėmus palangę tamsoj ir ašaros tos kur be pagrindo. Ar randamas jis banaliuose žodžiuose sveikinimų, kurie skamba kaip epitafijos? Ant rytais suglamžytos pagalvės, persunktos meilės utopijomis? Visa tai štampai. Net jei pasakyčiau - moteriškumas tai stiprybė. Aš sumeluočiau. Bejėgiškumo kaukė? - tai lyg ištvirkavimas prisidengiant nekaltybe. Jis arba yra arba jo nėra nuo pat pradžių ir gana apie moteriškumą. Neverta ieškot tarp eilučių, blaškantis tarp abejonių ir nervingumo, kokią rolę prigimtis skyrė kekšės ar karalienės. Mano lytis - dešimt minučių isterijos prieš gaminant jam vakarienę.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »