BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Liepa 2014 archyvas

Kaip prisijaukinti katinėlį, kad jis jus pamiltų, štai kur klausimas. Atsakymas vienas – negriebti. Žinoma pasitaiko ir tokių nukankintų, su palaužta psichika individų, kuriems uždrausta net prieštarauti, nes buvo auklėjami šeimose su mažais vaikais. Todėl graibyti tokius galima bet kokia poza, o jie klusniai kabės jūsų rankose netgi žemyn galva ir perspaustu pilvu.

Bet jeigu katinėlis yra save gerbiantis ir su kiaušiniais, jau pirmas pačiupimas atgrasins jį nuo jūsų ilgam ir sekantį kartą jis jus prisileis tik už dešrą.

Pirmiausia įvertinkite katinėlio asmeninę erdvę. Kartą sutikau vieną, gyvenantį šalia moterų vienuolyno, kurio asmeninė erdvė siekė tris metrus. Prieini per du su puse, o jis jau šnypščia, bet ar galima jį smerkti, gyvenantį tokiomis sąlygomis?

Geriausias variantas yra atsisėsti kur nors žemiau katinėlio - jis ant sofos, jūs šalia ant grindų, jis ant gražaus pjedestalo, jūs papėdėje. Jeigu labai spaudžia laikas, galima katinėlio link lėtai ištiesti ranką, palaikyti šiek tiek ir vėl nuleisti. Bet geriau net nežiūrėti į jį, o tiesiog ramiai pasilikti jo matomumo zonoje ir nedaryti staigių judesių. Ir žinoma nepradėti šaukti: „ AAAA, KATINĖLIS, MANO SVAJONIŲ KATINĖLIS!“ net jei tai tiesa ir jūs visada tokio norėjote.

Katinėlis arba prieis prie jūsų arba ne. Jeigu nepavyko, susitaikykite su tuo ir eikite šalin, negi pasaulyje nėra kitų? (Bet jeigu jus domina būtent šitas, pabandykite nusiprausti ir sugrįžti, galbūt nuo jūsų tiesiog trenkė agresija?).

Kada katinėlis jus vis tik prisileido ir prisiglaudė prie rankos, atsiminkite: kur glostyti yra svarbu! Daugelis žmonių pervertina save galvodami, kad moka glostyti ypač teisingai ir nei vienas katinėlis, kartą tai patyręs, niekada nepamirš ir taps narkomaniškai ištikimas. Kvailystė.

Visų pirma, universalios schemos nėra ir ten kur vienam saldu, kitam gali būti fu-fu-fu. Tačiau katinėliai yra tokie kilniaširdžiai, kad patys pakiša reikiamą vietą po jūsų pirštais, todėl darykite kas liepiama ir nesavivaliaukite. Nesugalvokite iš karto čiupinėti pilvą ir bučiuoti letenėles, tai intymu, užgniaužkite norą prispausti ir paglamžyti, niekada nelaikykite katinėlio per jėgą.

Antra, net jei katinėlis leidosi glostomas visur, kvaila manyti, kad po kažkiek laiko jis tai atsimins ir leis pakartoti. O, kiek esu mačiusi žmonių, išsipusčiusių ir išsikvėpinusių, kurie po mėnesio sugrįžo tenai, kur kartą buvo gera, svajodami, kad staiga viskas ims ir pasikartos. Katinėliai žiūrėjo kiaurai ir neatpažino, kaip Turkijos viešbučio barmenas praeitų metų turistės: kas jūs tokia, madam, ir nepamirškite arbatpinigių. Taigi būkite su jais čia ir dabar, kiekvieną kartą pradėkite nuo pradžių ir nieko nesitikėkite.

Bet būtų neteisinga katinėlius laikyti visai jau tokiais besmegeniais kaip Turkijos barmenas. Jiems irgi būna sukrėtimų, o tai reiškia, kad smegenis jie turi. Tiesiog jie nesugeba taikyti refleksijos metodų ir negali pamilti jūsų jeigu pasirodote reguliariai, bet retai. Užtai jeigu apsigyvenate su jais, gali net labai prie jūsų priprasti. Jie įtrauks jus kaip savo išgyvenimo sąlygą ir ims dvėsti, kada juos paliksite. Jų generuojamas foninis švelnumas praktiškai nesiskiria nuo meilės ir jei jums labai reikia, galite drąsiai sakyti, kad katinėlis jus myli. Kraštutiniu atveju, kada jūs išeisite, jis miegos šalia tos vietos kur jūs buvote, tuo patvirtindamas, kad jūs buvote ir kad jūsų vieta egzistuoja.

Dar būtina paminėti svetimus katinėlius ir katinėlius-vienai-nakčiai, sužadinusius jumyse čiupimo refleksą. Dėl dievo meilės, nedemonstruokite jiems viso savo globalinio meilės trūkumo ir menkavertiškumo. Jie sutverti ne tam. O kam? Grožiui ir taktiniams malonumams. Ir tam, kad turėtumėte ant ko patobulinti naudingą įprotį „negriebti“.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Iš pat ankstyvo ryto turėjau svarbų susitikimą, praėjusį labai sėkmingai, todėl puikios nuotaikos ir laisva visai likusiai dienai, nusipirkau puodelį kavos bei traškantį kruasaną ir atsisėdau ant miesto fontano krašto, sumerkusi basas pėdas į vandenį. Palaima. Vasara. Nėra skubėjimo, nei nerimo, nei skausmo. Kaip vaikystėj.

Nors truputį meluoju, šioks toks nesmagus jausmelis yra, nes vakar buvo daug rūpesčių, pasiruošimų ir lakstymo, ko pasekoje labai skaudžiai basutės dirželiais prisitryniau pėdos šoną.

Taigi sėdėjau atsipalaidavus ir apžiūrinėdama iš visų pusių savo šlapias kojas (tame procese tikrai neįžvelgtumėte nieko erotiško tik didelę raudoną pūslę), ėmiau galvoti, kaip aš pasielgčiau būdama karo lakūno A. Meresjevo vietoje, po aviakatastrofos batuose aptikusi sužalotas ir daugiau nepanaudotinas, bet vis dar brangias širdžiai savo pėdas? Ar norėčiau, nesvarbu ką tai man kainuotų gyvenime, įsigyti naujas, dirbtines, suprantama, vien tik tam, kad vėl galėčiau valdyti lėktuvą?.. Kuris, neduok dieve?.. Ne, žinoma, kad ne. Aš sėdėčiau ir verkčiau, dėl to, kad nebeturiu galimybės papuošti savo įdegusios kulkšnies sidabrine grandinėle, teliuškuoti pedikiūru krištoliniame kalnų upelio vandeny, prašyti brangiausio išbučiuoti kiekvieną pirštelį. Verkčiau sėdėdama baltame karo sniege, kol prasidėtų gangrena, o paskui ir mirtis, nes aš tai jau tikrai niekur nešliauščiau.

Tuo mes ir skiriamės, tikrasis žmogus ir aš. Jis šliaužė, nes norėjo skaidyti. Nors Maksimas Gorkis jau buvo parašęs apie sakalą, perspėjęs atseit. Bet lakūnas Meresjevas iš esmės nesutiko su tuo, kad gimęs šliaužioti… Kliedėjo dangumi, kaip sakoma.

O ką aš? Man lėktuvas iš vis nereikalingas. Aš šokinėju ir sukiojuos, džiaugiuosi vasara, kvatojuos, siunčiu oro bučinius, braidau ir taškausi pėdomis, kurioms daugiau niekada nieko blogo atsitikti negali.

*Rašant šį įrašą nei vienas lakūnas nenukentėjo, bet kokį sutapimą laikyti atsitiktiniu.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Liepos karštyje miestas panyra tarytum į sapną,
Kutena saulė nosį ir skruostus įraudusius nuo pūko.
O aš glaudžiuos vis labiau ir tavo lygų kvėpavimą
Jaučiu ant pakaušio.

Ką gi, kol dar gyvi esame, tęskime tą žaidimą,
Sudėliokime šį paveikslą iš mažų gabalėlių miražo.
Girdi, žemė dunda? Kalnas eina pas Mahometą,
Dangus jau užtemo.

Ten žaibai ir griaustiniai susitikę vėl išsiskyrė,
Išsiliejo, prakiuro, užpylė ir mus iki stogo. Bijau.
Neliko dangaus nei žemės, tik ta vienišumo žvaigždė
Vis arčiau ir arčiau.

Aš noriu užmigti, kaip išplautas, užmirštas akmuo,
Bet saulė vėl ima bučiuoti švelniai rankas ir veidą.
Kur tu? Kas tu? Žemė - oras - ugnis - vanduo?
O apkabinti nėra ką…

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »