BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rugpjūtis 2014 archyvas

Savo nuodėmes aš išpažįstu žmonėms, nesuprantantiems nei vieno mano žodžio. Aš tai darau tikslingai.

*

Visi mūsų kiemo vaikai juokauja, kad tu vampyras.

Nes štai jau kelinta diena, vos tik vidurnaktis - ir tu pro duris.

Apsirengęs tamsia striuke, juodais kedais ir akiniais Ray Ban.

Kaimynai, tave sutikę, reikšmingai pirštais baksnoja į laikrodį:

„Penkiolika minučių po vidurnakčio”,

Šiepdami dantis ir skėsdami naguotus pirštus tau už nugaros dviprasmiškai.

O aš žiūrėdama pro antro aukšto langą (tamsoje man gerai matosi),

Noriu sušukti:

-  Patys jūs kur? A? Kur jūs patys tokiu laiku susiruošėte?

-  Ei, berniuk! Taip, tu susivėlęs berniuk! Tu išsitepei veidą kažkuo raudonu. Nusivalyk! Ne… ne… truputį kairiau prie pat smakro. Taip, gerai.

Šitame prakeiktame mieste mūsų kiemas pilnas vampyrų ir kraujo ištroškusių vaikų.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Neteiskite ir teisiami nebūsite, -  sako mums evangelija ir ponas kardinolas.

Galbūt atėjo laikas paleisti visus bumerangus?..

Noriu, kad jie sugrįžtų visi iš karto, kad užtikrintai, mirtinai, kad niekuo nepriminčiau sau to nepribaigto žemės kirmino, visu kūnu ištįstančio į šypseną, keičiančio svetimas lovas lyg pirštines, eiliuojančio, paslapčia egzistenciškai vemiančio rytais, nes, atleiskite, kepenys jau nebe tos.

Noriu, kad jie sugrįžtų visi iš karto, nes jau neįmanoma susigrąžinti to kas prarasta, kas spėjo pasidengti dulkėmis dangaus radinių biure. Kad sulėktų vienu metu, tiksliai, iš visų pusių, kad ištaškytų į gabalus ir ištampytų, lyg juodų varnų pulkas, visomis kryptimis mano siaubingas priesaikas ir neištesėtus pažadus.

Yra žmonių niekada nerašiusių krauju, yra žmonių, kurie nors kartą yra rašę, galbūt kokį ypač iškilmingą, vienintelį kartą savo gyvenime. Ir yra tokie, kurie kiekvieną dieną tik ir rašo savo krauju, o viskas baigiasi tuo, jog jie tiesiog pamiršta rašalo skonį. Jie praranda stimulą džiaugtis paprasta kasdienine laime, jų ištveriamo skausmo ribos kartelė kiekvieną savaitę pakyla aukštyn, kaip dozė ir net gaivus pavasarinis oras jiems tampa prėskas.

Jie - nors ką ten jie - mes. Trokštame, kad tik aistringai, kad cunamiais, kad tonomis ir vagonais, kad pilnom apkabom, kad atominiais sprogimais ir milijonais. Tuo tarpu patys jaučiamės nepilnavertiški ir apgailėtini, nes negalime atiduoti daugiau nei turime. Ir kada, pagaliau, mes susprogstame, visi, kurių neužkabino skeveldros, pasijunta lengviau ir niekam nebūna apmaudu.

Taip kad laikas mėtyti bumerangus, nes ne už kalnų ta diena kai rašalinė išdžiuvus, kai apkaba tuščia, kai baimė, pamišimas, anestezija ir nėra net kuo išsivemti.

*R.W. ir tokiems kaip jis.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Tave įsimyliu iš devinto žodžio, iš devintojo žvilgsnio.
Meilė tavo nuodinga ir smaugianti tarsi šakos vijoklio
Išlupa man akis, pirštų odą degina rūgštimi ir siera,
Persekioja sulėtinta sprogstamąja kulka sidabrine.

Ir prasideda grybų sezonas virš tavos Hirosimos,
Radiacijoj sirpsta širdis išvengusi smūgio bangos.
Lyg drugelis į baltą šviesą, kurioje likimas nulemtas -
Boba su tuščiu kibiru vidumi - labai blogas ženklas.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »