BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sausis 2015 archyvas

Išplėšė, sulamdė, sumindžiojo, išsukiojo galūnes, sulaužyta lėle paliko gulėti ant asfalto.

Paskambinsiu!

Kad tu paspringtum savuoju „paskambinsiu”. Kad tas prakeiktas telefono ragelis įaugtų tau į stuburą ir skaudžiai vibruotų kiekvieną kartą kai tik sumeluosi.

Meilė tai plyštančio audinio garsas. Kada tu drebančiais pirštais nesugebi susisegioti sagučių, o jis žiūri į priešingą pusę ir kada tu nebeturi nieko išskyrus katiną ir korvalolą - kažkas ima plėšti audinį ir tu girdi trūkinėjančių siūlų garsą.

Meilė blanksta. Stipri meilė remiasi supratimu, supratimas - draugyste, o draugystė tai kapo akmuo tam, kas kažkada buvo. Tai tarsi „Monopolis” - laivų statykla dar ne tavo ir tu sulaikęs kvėpavimą meti kauliukus. Vienas - du - trys - pavyko. Štai tu - stambus verslininkas, tavo sąskaitos pilnos, tačiau žaidimo azartas blėsta, tas mažas laukelis nustoja būti vertingu.

Pamiršai ką reiškia jaustis laiminga. Velnias griebtų tuos pliušinius, besikeičiančius atvirutėmis, besišnabždančius laiptinėse. Velnias tegul griebia visus tuos miegamuosius rajonus, šeimynines jaunavedžių programas ir orchidėjas kapsulėse. Nesutapimai, susidūrimai, nesupratimas „kaip tai galėjo atsitikti”, šlapia pagalvė į kurią įsikandi dantimis kasnakt springdama ašaromis.

Dienoraštis. Ne, tai ne tas dienoraštis kuriuo giriesi: „pasiskaityk, kokia aš nuostabi, ypatingai trečiajame puslapyje, paskaityk”. Tai dienoraštis kurį pati bijai skaityti, nes darosi bjauru, bjauru nuo pačios savęs. Nes tu silpna, nes tu - bala ant gatvės į kurią galima įbristi purvinais batais, į kurią galima nusispjauti ir nueiti arba tiesiog peržengti. Ir tu neskaitai.

O dar rytai. Rytai praktiškai vienodi - tu arba gyva arba mirusi, bet svarbiausia, kad tik jis nepamirštų tų aštuonių skaičių. Kavos puodelis „o gal tai įvyks”, puošnesni rūbai „o gal atkreips dėmesį” ir žinoma nepridengta galva „o gal trenks žaibas ir jis staiga prisimins kokie puikūs tavo plaukai”. Vakare peršalusi, apsisnargliavusi, užsirašysi „-1″ ir pirmą kartą palaidosi tą „o gal”. Tavo atskaitos tašku taps likę 364.

Ir ką jie besakytų, tu netampi stipresne, nes tai iš tavęs išplėšė, nes tai tu buvai pasaulis. Pasaulis kuriame buvo viskas, išskyrus teisę plėšyti.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Nieko ir nesigavo, liūdniausia, kad jokio skirtumo. O taip tai nors teoriškai dalyvauji procese, kontroliuoji, lakstai žandus išpūtus.

*

(Dienos nuotaikos neeilėraštis.)

Trumpas lyg šūvis emocijų pliūpsnis, paskui lygi, rami pasekmių stepė.
Nieko nekaltinkim. Ribos punktyras švelniai atskyrė ugnį nuo ledo.
Juodas lapas kreida išpieštas, raudonai išdraskytas, pilkai pritepliotas.
Katastrofų šaltiniai, pratrūkę trečdaliu, surišti, numarinti, išskaidyti.

Į tu ir aš.

Tame neįmanomame, įsivaizduojamame šokyje viskas būtent taip. Tu truputėlį aukščiau.
Šalti, santūriai griežti pirštai. Suspaustos lūpos. Smelkianti šviesa.
Netikėtai sustingęs baltasis valsas. Dvi apleistų stočių vienatvės.
Ten viršuje neišklausytos, sugrubę, susmukę ir neapsisprendę

Aš ir… Ne.

Nebepaleidžia vieta ir laikas. Sulaiko atodūsiu, žvilgsniu, tekėjimu.
Degu ugnimi, imama į dangų, leisk man nukristi į šėlstantį lietų.
Liko tik šokis, staigus tarsi šūvis emocijų pliūpsnis, keistas švytėjimas
Riba išryškėja. Aš ant viršaus.

Tu – ledas.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Ne, tikrai kad ne.
Šiandieną buvau priversta pasivaikščioti pėsčiomis truputį. Šlapdriba, vėjas, žvarbumas neapsakomas. Eidama stengiausi įtraukti galvą taip, kad kailinė apykaklė būtų aukščiau pakaušio. Nepavyko.
O šalia mano maršruto apšiltina namą, na apkalinėja fasadą iš lauko kažkokia tai šilumą laikančia medžiaga. Ties trečiu aukštu, keltuve du darbininkai. Vėjas tą keltuvą siūbuoja, muzika ten pas juos girdisi. Ir vienas jų labai garsiai, nepataikydamas, bet su neapsakomu pasitenkinimu dainuoja kartu su Pink Floydais, perrėkdamas ir vėjo staugimą, ir muziką.
Ir čia aš supratau - mano jaunystė išėjo negrįžtamai.
Ne, aš tikrai taip nebegalėsiu: dainuoti „Mother, do you think they’ll like this song?”, kabėdama kažkur aukštybėse, nusispjaudama į oro sąlygas, dainuoti, nepataikydama nei į vieną natą, ir jaustis laiminga.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »