BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gegužė 2015 archyvas

Labai norėjau pakomentuoti zonglieres įrašą vakarykštį (negaliu įkelt nuorodos eilinį kartą). Bet paskui nusprendžiau neteršti nekalto žmogaus blogo savo istorijomis :) Keli sakiniai apie jos Moteris, atėjusias į gyvenimą pačiu laiku ir sutvarkiusias jį, mane užkliudė. Noriu paminėti keletą savo.

Pirmiausia tai draugė. Ta, kuri nekonstruktyvi. Ji ne psichologė. Ji tiesiog metus laiko (periodas kai atrodė jog krentu į bedugnę ir nėra nei krūmo, nei žodžio, nei rankos, kurių galėčiau nusitverti) sugebėjo manęs klausytis, girdėti vieną ir tą patį vardą, kai aš sakydavau “aš noriu tau papasakoti, vėl, tu man atleisk, bet mane tai smaugia. Kankina. Ir aš nieko negaliu padaryti.” Ir tylėdavau į ragelį, rydama ašaras, o ji suprasdavo, “pakentėk” sakydavo. Tada aš žliumbdavau, “koks jis niekšas, na kaip taip galima, juk skauda.” Ir ji vėl sakydavo “taip, jis bjaurybė, aš už tave jo nekenčiu.” Ji nežinojo išeities, ji tik klausydavo. Atvažiuodavo su vitaminais ir saldainiais. Ji suprato kaip tai - judėti uždaram rate. Ji nesiūlydavo happyendo, žinodama kad aš juo nepatikėsiu. Nebuvo gėda jai prisipažinti: aš sužeista, aš nenoriu atsikelti. Dabar. O vėliau, būtinai. Vėliau - būtinai.

Dar buvo psichologė. Ta, kuri konstruktyvi. Ji atsisakė mano tuometinę būseną susieti su vaikystės traumomis. Mano keistą ryšį ji matavo kitokiais matais. Ji sakė, kad retai taip būna, kad nereikia numatyti ir spėlioti. Kad aš aplamai patyriau didžiulę laimę ir tai yra likimo dovana, nes tai tikra. O tai kas tikra, niekuomet nesibaigia. Po tų seansų, aš vėl galėdavau kvėpuoti. Ir iškęsti. Ir galvodavau, kad tai jau nebe psichologija, o metafizika, kažkas ko aš nesuprantu, ką galiu tik nujausti. Ji niekada man nesakė “paleisk”. Ji tarytum leido mylėti jį, nes daugelis tuo metu mane supančių žmonių neleido, sakė, kad aš kvailė. Jos dėka supratau, kad mano gyvenime be tos meilės neveikia niekas. Kad be jos man nafig nieko ir nereikia. Neklauskite manęs kodėl. Todėl.

Tas etapas seniai praėjęs, man net laiminga pabaiga buvo įteikta. Jau po kurio laiko dar viena Moteris atskleidė man tokią stebuklingą mantrą, burtažodį ir kada mane apima panika arba nerimas kartoju „viskas yra taip, kaip ir turi būti”. Dabar tuose žodžiuose jaučiu neįtikėtiną pasitikėjimą visatos teisingumu. Kartais pabundu ryte su jausmu - nieko nesuspėjau. Visi jau turi, o aš ne. Visi išvažiavo, aš likau. Tada sakau sau „viskas yra taip, kaip ir turi būti”. Svarbus momentas - nepalikti savo ateities visai jau be priežiūros. Ta prasme, nevarstyti jos pastoviai skvarbiu žvilgsniu, o tiesiog matyti joje save pačiose šviesiausiose laimėse.

~

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Tu nešoki su manim sambos, tu nežaidi su manimi Budos,

Tu nebeieškai manyje Krišnos, tu išsižadi manyje Jėzaus.

Tu mylimiausias, brangiausias mano, kito tokio niekad nebuvo,

Net neklausysiu ką visi šneka, tu - mano laužas ir mano džiazas.

Murma šamanai, rėkia papūgos, jūros dainuoja savo cunamiais.

Moterys ieško švelnaus ir gero, moterys pešasi dėl pirmenybės.

Protas pašėlęs, uolusis protas tave vis prižada mano sapnais.

Kulkos greičiu, žinia iš dangaus pasieki mane ir virsime saulėmis.

Baimę ir nuoskaudą užkaskime amžiams, kito kelio tegul nebūna

Aš čia dėl tavęs, nori - glauski kaip vaiką, o nori, imk kūnu.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Kraštas, kuriame aš gyvenu, turi pilką jūrą, pilkas uolas ir pilką dangų. Vėjas čia visada truputį šaltesnis nei įmanoma ištverti. Žiemą moterys ir vaikai praktiškai neišeina iš namų, o vyrai - tik į medžioklę. Namo jie parsineša sumedžiotus mažus pilkus kėkštus ir tokias pat mažas pilkas voveres. Ir vieniems ir kitiems nukertamos galvos, o kraujas suleidžiamas į molinį ąsotį. Kraujas tas niekada nekreša ir iš jo daromas mistinis gėrimas emra lorde, skonio kurio su niekuo nesulyginsi. Jis lyg džiaugsmo ašara, tik tirštesnis. Lyg motinos pienas, tik skaidresnis ir šaltesnis. Lyg lydytas perlamutras, lyg išgaruoti debesys. Pirmas jo gurkšnis - tai geriausia kas su tavim atsitinka, o paskutinis tave nužudo. Šitame krašte žmonės nemiršta nuo senatvės ir ligų, neužsimuša nukritę nuo uolos ir nenuskęsta putojančiose bangose. Mus žudo emra lorde. Tik ji viena.

Šitas gėrimas turi sielą ir ta siela yra moteriškos giminės. Jis turi ir balsą, bet jis girdimas ne iš karto.

Emra lorde užpildo žmogų tuo, ko jam trūksta. Nusivylusius - gyvenimo skoniu, bailius - drąsa, bejausmius - meile, nevykėlius - talentu. Ji duoda ramybę sąžinės užgriaužtiems ir poilsį pavargusiems. Štai kodėl krašte, kuriame aš gyvenu, žmonės nemiršta kitaip: ji dovanoja jaunystę senoliams, sveikatą - sergantiems, krentantiems nuo uolos - sparnus, skęstantiems - šiaudą. Tu gali sakyti: aš laimingas, man nieko nereikia ir jos neparagauti. Tačiau taip nebūna. Anksčiau ar vėliau kiekvieno gyvenime išaušta emra lorde diena. Viena silpnumo akimirka.

Emra lorde patenka į kūną per gerklę ir išeina per gerklę kartu su kvėpavimu. Tik išeina ji ne visa, maža jos sielos dalelė - emra lieka tavo viduje. Ilgainiui lašas po lašo jos susikaupia tiek, kad ji pradeda kalbėtis su tavo siela. Iš pradžių tu išgirsti vos pagaunamą lyg gyvatės šnipštelėjimą. Tu neimi dairytis ieškodamas garso šaltinio, nes iš karto supranti - tai ji. Po kurio laiko atpažįsti ir šnabždesį. Kol emra lorde silpna ji šneka tik tada, kada silpnas tu: kelias sekundes tol, kol esi tarp sapno ir pabudimo, šiek tiek tave pagąsdina, rodydama charakterį. Tačiau dar praeis nemažai laiko, kol ji kreipsis į tave savo tikruoju balsu. Aš pažįstu žmonių, kurie pražilo vos išgirdę tą balsą.

Emra lorde balsas skamba tik tavo galvoje ir yra negirdimas niekam daugiau, tik tau. Spėk ko reikia, kad jo atsikratytum? Tik dar vieno gurkšnio. Jeigu krašte, kuriame aš gyvenu, kas nors susiprotėtų pardavinėti emra lorde, taptų neįsivaizduojamai turtingu. Tačiau čia nėra pinigų, jie niekam nereikalingi. Kol miškuose gyvena voverės ir kėkštai, čia turtingi visi.

Bet ateina laikas kai emra tavyje susikaupia tiek kiek pačio tavęs ir tau tenka su ja kovoti dėl vietos. Ir išgyvensi lygiai tiek kiek atsilaikysi. Dažniausia tai įvyksta ryte, nesvarbu nei tavo amžius, nei lytis, emra lorde užvaldo tavo balsą ir iš tavo lūpų išsiveržia kimus, urzgiantis kontraltas. Tavo asmeninis „aš”, užspiestas kažkur tavyje, nieko nebegali padaryti. Valdovė atsiima dovanas. Nuo to momento tu - ohtari, besistengiantis atkovoti savo kūną ir balsą iš voverių ir kėkštų kraujo. Ohtari, norintis pratęsti savo dienas ir atsisakantis sekančio gurkšnio. Tačiau tai beviltiška. Anksčiau ar vėliau ateina silpnumo akimirka ir tu nebegali priešintis, ir emra, gyvenanti tavyje, nugali. Ohtari ne silpnaprotis, jis viską supranta, jaučia ir atsimena, tačiau yra bejėgis.

Jausdama pergalę Valdovė ima siautėti, ji draskosi ir staugia, leisdama iš burnos putas, reikalaudama tavo nemirtingos sielos mirties. Tu pasiduodi ir pagaliau tavo sąmonė užgęsta lyg jonvabalis. Ohtari miršta pakėlęs ranką prieš save ir niekas nežino jokios priemonės tam sustabdyti.

O dabar pasižiūrėk, kaip ąsotyje teliuškuoja stebuklingoji emra lorde ir pasakyk, kad tu laimingas ir tau nieko nereikia.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »