BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rugpjūtis 2015 archyvas

Fėja, kuri nesimokė burtažodžių.

Fėja, kuri, esant reikalui, galėjo pasielgti negarbingai ir niekšiškai.

Fėja, kuri prieš miegą skaitė Blogką ir skrodimo protokolus.

Baigėsi balius zajebali. Sienomis lėtai tekėjo kraujas laikrodžio dūžių aidas, skelbdamas laiką, kada visos Princesės atvirsta moliūgais Pelenėmis.

Fėja išėjo iš pilies. Būtent išėjo, o ne išskrido plasnodama kokiais tai permatomais sparneliais. Pasakos visi tie sparneliai, Ponios ir Ponai. Fėjos turi kojas ir atstumus įveikia jomis arba naudojasi taksi paslaugomis (dvigubas tarifas iki Šabašo). Prie trečio kampo fėja sutiko blogietį teisėsaugos formos ir fasono vaikiną, kuriam tuoj pat ištiesė kojas ranką ir širdį su keliais suglamžytais eurais už kurios gavo, nežymiu judesiu įspraustą į kitą delną, sakykim… burtų lazdelę. Ir tada, mindžiodama žolę neleistinoje vietoje, fėja pasiekė duris su užrašu „pašaliniams įėjimas draudžiamas”, pro kurias įsmuko vidun nedvejodama. Apytamsėje ir tvankioje tardymo patalpoje ji kaip mat pajuto, kai prisiartino nepageidaujamas asmuo ir ėmė glaustytis. Bet fėja greitai išsigelbėjo atsikratė jo šešiomis petardomis į smilkinį…

- O kas buvo paskui? - choru paklausė nekantrūs skaitytojai.
O paskui labai mandagiai kreipėsi į barmeną:
- Ar turite, gerbiamasis, raudonai - balto vyno? Sušnabždėjo ji, mintimis jau nusikėlusi į žydruosius Kaimanus.

Ir aš neprakalbėsiu. Ir tu nebeišgirsi tiesos. Tiesos kuri reikalinga tau, ne man. Kas jeigu ne aš, gali tau pasakyti tiesą apie tiesą. Arba tiesiog sulašinti ją į tavo taurę suspausta tarp pirštų laimo skiltele.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Mielasis, mylėti tave - tai lyg poliarinę naktį kūrenti tundroje laužą tikintis derliaus. Nesvarbu kiek malkų sudeginsiu rezultatas bus nulinis. Tu - tai absoliuti juodoji skylė suryjanti visus spindulius. Gigantiška dėlė, siurbianti mano meilę tol, kol pritvinksti ir atsikabini, kad ją suvirškintum ir iššiktum. Žinai, aš žiūriu į žmones ir matau, jeigu jie nori būti laimingi, jie nesikamuoja, jie palieka tokius kaip tu pačioje liūdniausioje ir gėdingiausioje vienatvėje ir iškeliauja ieškoti savo laimės kitur. Jie tiki, kad visada turi dar vieną šansą. Ir tik tokie iškrypėliai kaip aš, laikosi įsikibę į kažkokią vaiduoklišką viltį, nors kiekviena sekanti diena yra tik blogesnė už praėjusią.

Mielasis, viena mano širdies dalis vis dar laukia, kad tavo blausus, klaidžiojantis žvilgsnis susikoncentruos ties mano veidu ir tu iš naujo nustebsi, kokia aš graži. Mano grožis, lyg adrenalino dozė smeigs tiesiai tau į širdį ir tu užspringsi saldžiu gurkšniu, skonį kurio buvai spėjęs pamiršti. Tu ateisi, ir vėl atgis tavo šypsenų konfeti ir prisilietimų serpantinai - šventė, kuri visada ne su manim.

O kita mano širdies dalis, toji, kuri jau seniai bendrame kape palaidojo viso pasaulio kalėdų senelius, supranta, kad priežasties liūdesiui kaip ir nėra, juk iš esmės ši diena niekuo nesiskiria nuo šimto kitų, kuriose tu manęs nemylėjai.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »