BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gruodis 2015 archyvas

Tuo metu kai aš pabundu ryte ir rąžausi, koks nors beduinas tolimoje stepėje sėdasi ant savo ilgakojo kupranugario ir šuoliuoja įprastu maršrutu tarp skurdžių kalvų. Jis negalvoja apie tai, kad galima gyventi taip, kaip gyvenu aš: sukiotis tarp keturių uždarų sienų, laistyti tuos kelis naminius augalus, bučiuoti į smilkinį man brangius žmones. Beduinas pristabdo kupranugarį lėtam žingsniui, šnabždėdamas jam į ausį maldą, numeta akmenį tarpeklin ir laukia kad įvyks kažkoks stebuklas. Aš irgi laukiu. Jeigu mes su beduinu susikeistume gyvenamąja vieta, aš turbūt išgyvenčiau, o beduinas ne.
Katarsį ir disonansą jaučiu prieš kiekvieną pabaigą. Ir nereikia to jūsų inteligentiško gailesčio.
Gailestis žemina žmogų.

~

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Pats lengviausias būdas savo egzistencijai patvirtinti, tai įsilieti į minią. Kur visi – ten ir tu. Įsivaizduoju, kaip pirmykštėje bendruomenėje jautėsi atstumtasis. Jo neprileidžia prie ugnies, jam neduoda gabalo mamuto, jis vaikšto alkanas ir piktas. Rezga keršto planą ir ant kiekvieno patogaus akmens iškala po eilėraštį. Žinoma, palaipsniui ir jis taps vergu, kaip visi. Bet kol kas jis - poetas.

Šeštadienio popietę, šovus spontaniškam norui susiorganizuoti romantišką vakarienę, maniau viskas bus paprasta. Artimiausia Maxima - didžiuliame prekybos centre, bet, sukdama jau trečią ratą stovėjimo aikštelėje, supratau, kad neįvertinau vienos aplinkybės. Šventės artėja neišvengiamai, kaip karas. Ir jau dabar žmonės tampa išsigandę, pasimetę ir truputį pamišę.

Blizgančiais burbulais ir girliandomis išpuošti praėjimai ir koridoriai mane pasitiko žmonių minia. Atsisagstę striukes, apsikrovę pirkinių paketais, susivėlę, moterys nutekėjusiais makiažais, vyrų žvilgsniuose atsispindi lengva panika, vaikai verkia ir isterikuoja, porelės pykstasi, tačiau prasibrovusios prie sekančio prekystalio, vėl laimingos bučiuojasi ir juda pasroviui tolyn.

Žiūrėdama į juos, jaučiausi šiek tiek tvirčiau stovinti ant kojų. Jie vykdė sunkią prieššventinę misiją, o aš ne. Bet vis tiek apėmė begalinis noras pabėgti, išvažiuoti, pasislėpti ten, kur veiksmas nevyksta būriais. Į kokį nuošalų kaimą atsikvėpti, skaityti, atrasti laiko atsakyti į visus laiškus. Arba į negyvenamą salą, atsisėsti po palme ir parašyti gerą eilėraštį. Ar nelabai gerą, visai nesvarbu. Kol dar ne vergas.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Kartą buvo žaislas. Minkštas žaislas, prikimštas vata ir skambaus juoko dėžute su baterijomis įstatyta į pilvelį. Žaislas buvo labai kaprizingas ir jam pastoviai reikėjo pirkti vis naujus ir naujus vaikus. Žaismingo įkvėpimo pagautas, jis greitai juos sulaužydavo, prarasdamas bet kokį susidomėjimą.

Tada jis reikalaudavo naujo vaiko, būtinai ryškių spalvų, lanksčiomis rankomis ir kojomis, ir ištikimu žvilgsniu įmontuotu į akis. O kartą kalėdoms jam padovanojo visą vaikų darželį. Žaislas buvo laimingas! Jis žaidė ilgai ir nuoširdžiai, maitindamas, migdydamas, rengdamas vaikus vis naujais rūbeliais, nepiktybiškai laužydamas jiems rankas, o kartais net galvas. Kol su laiku jam vėl pasidarė nuobodu, vaikai liko pusiau aprengti, alkani, o kai kurie išvis pasimetė. Tada kažkas susiprato: vaikai žaislui – ne lėlės! Visi jie buvo surinkti ir atiduoti kitiems, nepasiturintiems žaislams.

Žaislas labai pyko, isterikavo, trypė kojomis, liedamas ašaras ir prašydamas naujų žaidimų. Jam atnešė Seimą. Žaislas ėmė jį valdyti, rengdamas spektaklius, stumdydamas, gadindamas baldus ir inventorių, dažnai net išmesdamas jam nepatikusį narį. Žodžiu, jis žmonių iš viso žaislais nelaikė. Viskas būtent taip ir buvo.

Kai žaislas paseno ir sutriušo, jis praktiškai neišeidavo iš savo dėžės, vakarais rūkė hašišą ir daug daug gėrė kartu su protingu pliušiniu meškinu, diskutuodamas moralės ir humanizmo temomis. O naktimis jam kaip košmaras sapnavosi pats pirmas sulaužytas berniukas.

Life in plastic, it’s fantastic.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »