BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kovas 2016 archyvas

Mes padarėme vienas kitam tiek nepataisomo, taip stipriai vienas kitą kankinome, kad sulaužėme. Atstatyti į pradinę padėtį nepavyks.

Gal net šią vasarą aš vėl užmegsiu naujus santykius. Greičiausiai būsiu daug ramesnė ir kantresnė. Dar visai neseniai aš buvau absoliučiai negailestinga. Ir neabejojau niekuo, ir nieko nesigailėjau. Išeidama – išeidavau. Tokia dama be priekaištų ir baimės. Aš iš anksto pratinau save prie minties, kad visada viskas baigiasi ir rezultate aš liksiu tik su savimi. Tai dėl ko stengtis?

Važiavau autobusu ir skaičiau apie Audrey Hepburn. Kažkada jos šypsena „Romos atostogose“ mane išgelbėjo. „Žmonės labiau nei daiktai turi būti atnaujinti, pataisyti ir susigrąžinti. Niekada neišmesk nei vieno…“ Perskaičiau ir vis tiek nesupratau kaip elgtis ir gyventi toliau, ir kas ką išmetė. Nepasisekė autobuse surasti atokesnės nuo žmonių vietos ir pagalvoti apie tai ar net truputį paverkti.

Bet suvokiau, kad mes nemokame atleisti. Mes maksimalistai. Tavyje mato veidmainę, melagę, karjeristę, pagyrūnę ir kvailę ir neatleidžia. Neatleidžia. O tu tik žmogus. Įsiūčio priepuolio metu kitame žmoguje tu matai dviveidį, psichopatą, pavyduolį, despotą ir panašų zoologijos sodą. Ir neatleidi. Taip ir gyvename idealūs. Nuteistieji ir teisėjai.

Ypač žiaurūs esame su tais kuriuos mylime. Likusiems mes neturime tokios išlavintos vaizduotės. Žinodami silpniausias vietas, smogiame būtent ten, kad kuo skaudžiau, kad dar pasiraitytų niekšas.

Paskui stovime naktį prie lango ir sakome sau: „atrodo įvyko katastrofa“. Gyvenimas suglaudė sparnus ir tėškėsi lauko vidury. Piloto klaida. Ir mes kaip tik tokio amžiaus, kad suprantame – išvis neaišku kaip nugyventi likusius du trečdalius to gyvenimo.

Happy birthday A.

~

*Pastaruoju metu skaitant blogo įrašus ir komentarus tokios mintys galvojasi. Panorau apibendrinti galbūt ir dėl savęs.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Frazė pakibo,

Atsimušusi į nepasiekiamą abonentą

Dar vieną globalaus tinklo vartotoją.

Lašais

Plauna šaltas lietus nepaaiškinamą momentą,

Su savimi nusinešdamas laikinąjį pastovumą.

Kūnas –

Tik ankšta kamera nemirtingumu nuteistajam

Kur įvykdymo nuosprendžio kantriai laukiama…

Baltu

Ant juodo buvo kadaise mums žodis apibrauktas.

O gal juodu ant balto? Ir keistai išraitytas parašas.

Sąmonės

Štormai stengiasi spėt nusidėti dar prieš įšventinimą,

Kol jausmas netrukdo, vėliau pagalvosiu apie išpirkimą.

Troškimų

Chaosas lygų širdies paviršių jau ruošia šiurkštumui.

Frazė pakibo… Vilties stebuklą išsklaido abejingumas.

Kas bus, tebūnie.

Be tavęs man nereikia šitos didelės planetos –

Begarsis signalas SOS kiekvienoje cigaretėje.

Nesupratimas

(Su juo nepakovosi) tik forma neatitikimo.

„Kieno kaltė?“ šiam rebusui aš neturiu sprendimo.

Galbūt žinutė

Materializuosis pavidalu vaiduoklio verbalinio.

Frazė pakibo…

Ta informacija jau niekada nepasieks adresato.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »