BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rugpjūtis 2016 archyvas

Tu turbūt juoksies, bet kol esi
Kas beatsitiktų išeina į gerą.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Ištikta gilaus pesimizmo priepuolio (kadangi ne kiekvienas gyvenimo momentas yra lengvas ir grakštus) pastebėjau, kad visi mano pažįstami aiškiai pasiskirstę į dvi grupes. Pirmieji tradiciškai mėgina sudėlioti žodį „laimė” turėdami raides š, i, k, n, a. Antrieji - žodį „šikna” iš raidžių l, a, i, m, ė. Kas įdomiausia, kad pirmieji negauna norimo rezultato, o antriesiems visada pasiseka.

*

Pasirodo, net paukščiai, gyvenantys monogaminėse porose visą gyvenimą, būna vienas kitam neištikimi. Suprantama žmonės, bet paukščiai, paukšteliai… Ko jie tokie bjaurybės?

*

Vasara buvo jauna
Ir graži.
O tapo tokia
Apgailėtina.
Apsivilkusi išblukusią,
Skylėtą suknelę,
Verkia visą laiką.
Aš, sako,
Sergu labai.
Iki rudens turbūt
Neišgyvensiu.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Žiūrėdama į dvi mažas figurėles, atsispindinčias tavo vyzdžiuose, aš pasakysiu: „Aš atleidžiu tau”. Aš švystelsiu saują perlų, savo rankomis surinktų Stikso dugne, į aukštą vasarinį dangų virš tavo galvos. Ir žaismingai papasakosiu, kad Charonas prastas plaukikas, bet puikus šokėjas. O Cerberis mėgsta šokoladą. Ir negrąžinsiu tavo dovanoto bilieto į tą kruizą, tik padėkosiu, kad pribaigei mane tada, labai greitai, po dviejų metų…

Jeigu ne tavo žiaurumas, būtų likusi sveika bent viena dalelė manęs. Ir tada tikrai nebūčiau pamačiusi sudaužytos lėlės nuolaužų savo šešėlio kontūruose. Nebūčiau pastebėjusi, kaip kūnas transformuojasi ir iš jo pasirodo laukinė lūšis ir liūdnas paukščio švilpimas, bejėgė austrė su įaugusia kaprizingo okeano smiltimi ir nepasotinamas keršto troškimas, apsamanojęs akmuo ir pūvanti žemė, bevaisis medis ir apsėsti barbarai. Kaip jie visi susirenka prie dar rusenančios Švelnumo šilumos ir šypsosi šoktelėjusioms į dangų žiežirboms. Kaip nuoširdžiai jiems ploja Hadas. Kokie gražūs besiplaikstantys Persefonės plaukai, lyg rojaus sapnai pridengiantys jos pečius. Kokia bauginanti yra šviesa ir meiliai guodžianti nakties skraistė. Kaip širdis atsiplėšia nuo kūno, atsimuša į dienos skliautą, kad sekančią sekundę vėl pakartotų tą kelią… Kaip mirkteli viena kitai, iš naujo susipažindamos, mano DNR molekulės…

Mes susitiksime po dviejų metų, kad vėl galėčiau pamatyti savo atvaizdą tavo akyse. Ne, visai ne tam, kad įrodytume kažką man arba tau.

To nori Švelnumas. Tiesiog todėl, kad nori. Ir jau nebijo sugrįžti pas savo ištikimus klausytojus.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »