BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gruodis 2016 archyvas

Elektrikas sutaisys kas sugedę mano galvoj,
Santechnikas pravalys viską kas užsikimšę.
Šventei užsisakysime nuotaikingą mazel tov
Varpeliais ir girliandomis. Bet pasakyk man,

Kodėl visi žodžiai prasideda skambia N raide,
O galūnės tariamos neartikuliuotai ir susipynę.
Kada numeracija vėl prasideda eiga atbuline
Evoliucijoj numesta uodega ataugti mėgina.

Psichiatras slapta išbandys ant manęs 25 kadrus,
Žadės parodyti, ką net radijas buvo rodęs tik kartą.
Tada, po velnių, sugrįšiu, uždarysiu pasaulius visus
Iki vieno. Ir į savąją lovos pusę nusitempsiu kaldrą.

~

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Jau kelinta diena kai darbas tirpsta rankose,

Vadinas netoli jau naujos audros tvenkiasi

Ir nesėkmių plėšri gauja atsėlina.

*

Vat „sėdžiu sau, nieko nejudinu, primusą taisau” (c), o tada ateina bohema ir parašo du įrašus, perskaičius kuriuos, kažkoks tragiškas liūdesys širdį užgula. Ir pradėjau galvoti, kad vis tiek anksčiau ar vėliau mano gyvenime įvyks baisybė, kurios neįmanoma numatyti ir išvengti, kuri pramuš bet ką iš to kas man svarbu ir brangu, ir sprogs. Žinoma, galima saugotis ir saugoti, bet jokių garantijų juk nėra. Tokie štampai kaip „juoda juosta, balta juosta”, „žmogui duodama tiek, kiek jis gali pakelti” palaiko šiokią tokią viltį, kad visų tų nelaimių, negandų, skausmo, liūdesio ir tragedijų suma yra kiekis baigtinis ir kažkuriuo momentu jo nebeliks. Kad tiek kančios, tiek gėrio bendras kiekis yra vienodas ir proporcingai išdalintas žmogaus gyvenime.

Taigi jeigu būtų galimybė savo valios jėga ar kokiu tai susitarimu su Mefistofeliu cha - cha - cha  (čia demoniškas juokas tiesiog privalomas) surinkti visą man skirtą skausmą į vieną pasirinktą tašką erdvėje ir laike, gautųsi toks nemenkas kančios everestas, net skausmo ašigalis, sakyčiau. Kol dar esu jauna, sveika, neištampytais nervais ir nepražilusiais plaukais, tas šalčio polius, gerai pagalvojus, turėtų būti vienintelė teisinga kryptis, nes jį atradus, manęs lauktų tiesiausias kelias į laimingąjį ekvatorių. Iš tiesų tame yra šiokia tokia prasmė, tai kodėl nepasiryžti? Vadinasi, laimės paieškos, kad ir kaip viliojančiai skamba, atidedamos iki to laiko, kol aš neatsidursiu tame ašigalyje.

Aš net pafantazuoju, kad jau esu tam taške, kur liūdesys ir skausmas vos ištveriamas ir suprantu, kad ašigalis čia pat. Aš įtikinėju save, kad nereikia bijoti, nes amžinas įšalas rodo, jog neišklydau iš kelio. Kad kuo žemesnė temperatūra, tuo tiksliau reikia laikytis kurso ir aiškia sąmone, po mėlynomis poliarinės nakties žvaigždėmis, brautis per ledines platybes oriai, su valia kentėti, iškėlus savo vienatvę kaip vėliavą. Nesusigundyti nors akimirkai prisiglausti prie šilto kūno, kad palengvinti savo naštą. Tegul jie lieka ten nuošaly, tegul su tais, kurie pasirinko laimės kelią. Tegul paskatina mane skanduotėmis: - Keliauk, piligrime, keliauk, kankine, stauk savo vilko dainą, nuostabią ir tragišką, o mes iš čia tavęs pasiklausysime.

Pasiekusi tą polių, aš nepaliksiu jokio žymeklio ir niekada niekam nepasakosiu ką mačiau. Bet esu tikra, kad ten viskas taps labai aišku.

O paskui atsistosiu ir pasuksiu atgal.  Išdidžiai, tiesia nugara kaip Deividas Karadainas toje scenoje, kur gyvenimo jam liko lygiai penkiems žingsniams.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »