BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ateina laikas, kai net numirti nėra kada. Darbo nepaliksi, reikalai kaupiasi, rytoj susitikimas su K, o poryt su KK, atšaukti negalima. Namai netvarkyti, skalbiniai neskalbti, komunaliniai neapmokėti, vaikai neužauginti. Bėgte ir bėgte nuo mirties, sukiesi gyvenimo rate - arba tiksliau - kasdieninio judėjimo kažkur ten.

Tačiau mirtis vis tiek ateina, prasispraudžia pro besisukančio rato skersinius, ir gergždžiančiu balsu pasako: Viskas.
Ir tu sutinki. Taip, viskas. Mirti tai mirti. Kažkada juk reikia.

Viskas mirę. Norai, planai, įsipareigojimai. Džiaugsmas miręs. Skausmas taip pat. Nors imk ir užsidėk tamsius akinius, kad niekas nematytų tavo tuščių akiduobių. Nors tegul žiuri, numirėliui jokio skirtumo.

Ir kada leidi sau nerūpestingai, pilnai, su visais padariniais numirti, iliuzija atsitraukia, o pirmas dalykas, kurį pajunti po mirties, tai kvapas. Drėgnų puvėsių kvapas. Turbūt taip kvepia mirtis. Arba pati pradžia pavasario.

Tas kvapas ir pavasaris man primena tavo aistrą. Ta aistra buvo tokia ryški, griaunanti, kankinanti ir pavojinga. Alkis, kurio nelemta numalšinti. Užkeikimas, kurio nenuimsi. Nuodas be antidoto. Aistra, kurios tu nesidalinai ir kurios niekas, be tavęs, negalėjo patenkinti.

Laimei mano ląstelės atsinaujina. Periodiškai jos miršta, o jų vietoje susidaro naujos, jau nežinančios tavo vardo.

Happy birthday, A.

~

Patiko (4)

Rodyk draugams

Vienas komentaras įrašui “Fenikso užrašai”
  1. Atrodo, kad autorius ne poilsiauti į šį gyvenimą atėjo. Turi darbų netgi daugiau už mane. Sėkmės.

Komentuokite