BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Labai norėjau pakomentuoti zonglieres įrašą vakarykštį (negaliu įkelt nuorodos eilinį kartą). Bet paskui nusprendžiau neteršti nekalto žmogaus blogo savo istorijomis :) Keli sakiniai apie jos Moteris, atėjusias į gyvenimą pačiu laiku ir sutvarkiusias jį, mane užkliudė. Noriu paminėti keletą savo.

Pirmiausia tai draugė. Ta, kuri nekonstruktyvi. Ji ne psichologė. Ji tiesiog metus laiko (periodas kai atrodė jog krentu į bedugnę ir nėra nei krūmo, nei žodžio, nei rankos, kurių galėčiau nusitverti) sugebėjo manęs klausytis, girdėti vieną ir tą patį vardą, kai aš sakydavau “aš noriu tau papasakoti, vėl, tu man atleisk, bet mane tai smaugia. Kankina. Ir aš nieko negaliu padaryti.” Ir tylėdavau į ragelį, rydama ašaras, o ji suprasdavo, “pakentėk” sakydavo. Tada aš žliumbdavau, “koks jis niekšas, na kaip taip galima, juk skauda.” Ir ji vėl sakydavo “taip, jis bjaurybė, aš už tave jo nekenčiu.” Ji nežinojo išeities, ji tik klausydavo. Atvažiuodavo su vitaminais ir saldainiais. Ji suprato kaip tai - judėti uždaram rate. Ji nesiūlydavo happyendo, žinodama kad aš juo nepatikėsiu. Nebuvo gėda jai prisipažinti: aš sužeista, aš nenoriu atsikelti. Dabar. O vėliau, būtinai. Vėliau - būtinai.

Dar buvo psichologė. Ta, kuri konstruktyvi. Ji atsisakė mano tuometinę būseną susieti su vaikystės traumomis. Mano keistą ryšį ji matavo kitokiais matais. Ji sakė, kad retai taip būna, kad nereikia numatyti ir spėlioti. Kad aš aplamai patyriau didžiulę laimę ir tai yra likimo dovana, nes tai tikra. O tai kas tikra, niekuomet nesibaigia. Po tų seansų, aš vėl galėdavau kvėpuoti. Ir iškęsti. Ir galvodavau, kad tai jau nebe psichologija, o metafizika, kažkas ko aš nesuprantu, ką galiu tik nujausti. Ji niekada man nesakė “paleisk”. Ji tarytum leido mylėti jį, nes daugelis tuo metu mane supančių žmonių neleido, sakė, kad aš kvailė. Jos dėka supratau, kad mano gyvenime be tos meilės neveikia niekas. Kad be jos man nafig nieko ir nereikia. Neklauskite manęs kodėl. Todėl.

Tas etapas seniai praėjęs, man net laiminga pabaiga buvo įteikta. Jau po kurio laiko dar viena Moteris atskleidė man tokią stebuklingą mantrą, burtažodį ir kada mane apima panika arba nerimas kartoju „viskas yra taip, kaip ir turi būti”. Dabar tuose žodžiuose jaučiu neįtikėtiną pasitikėjimą visatos teisingumu. Kartais pabundu ryte su jausmu - nieko nesuspėjau. Visi jau turi, o aš ne. Visi išvažiavo, aš likau. Tada sakau sau „viskas yra taip, kaip ir turi būti”. Svarbus momentas - nepalikti savo ateities visai jau be priežiūros. Ta prasme, nevarstyti jos pastoviai skvarbiu žvilgsniu, o tiesiog matyti joje save pačiose šviesiausiose laimėse.

~

Patiko (6)

Rodyk draugams

Vienas komentaras įrašui “Grateful”
  1. o jetau… tik dabar pamačiau šitai. ačiū už Tavo draugystės istoriją. jos juk ir yra pačios gražiausios…

Komentuokite