BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jau kelinta diena kai darbas tirpsta rankose,

Vadinas netoli jau naujos audros tvenkiasi

Ir nesėkmių plėšri gauja atsėlina.

*

Vat „sėdžiu sau, nieko nejudinu, primusą taisau” (c), o tada ateina bohema ir parašo du įrašus, perskaičius kuriuos, kažkoks tragiškas liūdesys širdį užgula. Ir pradėjau galvoti, kad vis tiek anksčiau ar vėliau mano gyvenime įvyks baisybė, kurios neįmanoma numatyti ir išvengti, kuri pramuš bet ką iš to kas man svarbu ir brangu, ir sprogs. Žinoma, galima saugotis ir saugoti, bet jokių garantijų juk nėra. Tokie štampai kaip „juoda juosta, balta juosta”, „žmogui duodama tiek, kiek jis gali pakelti” palaiko šiokią tokią viltį, kad visų tų nelaimių, negandų, skausmo, liūdesio ir tragedijų suma yra kiekis baigtinis ir kažkuriuo momentu jo nebeliks. Kad tiek kančios, tiek gėrio bendras kiekis yra vienodas ir proporcingai išdalintas žmogaus gyvenime.

Taigi jeigu būtų galimybė savo valios jėga ar kokiu tai susitarimu su Mefistofeliu cha - cha - cha  (čia demoniškas juokas tiesiog privalomas) surinkti visą man skirtą skausmą į vieną pasirinktą tašką erdvėje ir laike, gautųsi toks nemenkas kančios everestas, net skausmo ašigalis, sakyčiau. Kol dar esu jauna, sveika, neištampytais nervais ir nepražilusiais plaukais, tas šalčio polius, gerai pagalvojus, turėtų būti vienintelė teisinga kryptis, nes jį atradus, manęs lauktų tiesiausias kelias į laimingąjį ekvatorių. Iš tiesų tame yra šiokia tokia prasmė, tai kodėl nepasiryžti? Vadinasi, laimės paieškos, kad ir kaip viliojančiai skamba, atidedamos iki to laiko, kol aš neatsidursiu tame ašigalyje.

Aš net pafantazuoju, kad jau esu tam taške, kur liūdesys ir skausmas vos ištveriamas ir suprantu, kad ašigalis čia pat. Aš įtikinėju save, kad nereikia bijoti, nes amžinas įšalas rodo, jog neišklydau iš kelio. Kad kuo žemesnė temperatūra, tuo tiksliau reikia laikytis kurso ir aiškia sąmone, po mėlynomis poliarinės nakties žvaigždėmis, brautis per ledines platybes oriai, su valia kentėti, iškėlus savo vienatvę kaip vėliavą. Nesusigundyti nors akimirkai prisiglausti prie šilto kūno, kad palengvinti savo naštą. Tegul jie lieka ten nuošaly, tegul su tais, kurie pasirinko laimės kelią. Tegul paskatina mane skanduotėmis: - Keliauk, piligrime, keliauk, kankine, stauk savo vilko dainą, nuostabią ir tragišką, o mes iš čia tavęs pasiklausysime.

Pasiekusi tą polių, aš nepaliksiu jokio žymeklio ir niekada niekam nepasakosiu ką mačiau. Bet esu tikra, kad ten viskas taps labai aišku.

O paskui atsistosiu ir pasuksiu atgal.  Išdidžiai, tiesia nugara kaip Deividas Karadainas toje scenoje, kur gyvenimo jam liko lygiai penkiems žingsniams.

~

Patiko (5)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “Jau kelinta diena širdy nei debesėlio”
  1. oho. ir aš visiškai suprantu apie ką tu kalbi. visiškai.

  2. Žinai, o tam ašigaly visai nebaisu. Čia tokia viena didelė Sizifo kelionė - į ašigalį ir atgal. Į “juoda” ir į “balta”. Ir po kurio laiko ta kelionė tampa tokia visai gyvenimo dalim, kad nebeimi žymėt taško, kuriame buvai, o tiesiog pasiimi viską, ką gali geriausio, iš ten, kur papuolei. Ir net ašigaly gali rast “gražių vietų” :)

  3. Sizifo kelionė sakai? Oj, bohema, negąsdink manęs. Mano pasirinkimas vienkartinis, atlygis už kurį- amžinos atogrąžos. :)

  4. Matai, kaip žinia, žmonės gauna tiek, kiek pakelia, bet gauna jie tai atskirom dalim - po vieną, po du akmenis, į kiekvieną kišenę, nes gauti viską vienu metu - na, tada gal net ir nebegrįžtumei iš ašigalio, ir visai visai nebebūtų amžinų atogrąžų. Pusiausvyra :)

Komentuokite