BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

*Piktai* Rytas mano, prasidėjęs lygiai devintą, nieko malonaus nežadėjo. Pozityvą palieku švelniam, atsipalaidavusiam, silpnavališkam, labui vakarui. Rytas privalo būti griežtas, aštrus, čaižus. Kavos aromatas pykčiui ir pabumbėjimui ne kliūtis.

Man niekada nebuvo priimtini tie štampai: languotas pledas, karštas gėrimas su cinamono lazdele, ūkanotas rytas, sekmadienio popietės ramybė… Juoktis norisi. Todėl vietoje pledo, susivyniojusi į trečios kartos paveldėtą “Lietuvos geležinkeliai” striukę, su juodos kavos puodeliu rankoje, stoviu balkone ir pučiu dūmą tiesiai į nosį ūkanotam rytui.

Aš juk drąsi, nešabloniška ir neordinari, todėl tokiais rytais mėgstu suvelti galvas mane supantiems žmonėms, man patinka kai jie tampa pasimetę, abejojantys, mizerable ir dirižable.

Ir va ji tokia sako: “Prie manęs visada tik šikniai (nevykėliai, niekšeliai) limpa.” Dievinu kada taip sako. Tokia visa su juoda suknele, tvarkingai apsikirpusi, lūpos jos švelnios, kaklas beginklis. Jos gražūs ilgi pirštai, tiesios kojos ir stangri krūtinė, o žvilgsnis įsiutusį tigrą paverčia ramiu kačiuku.

Betgi ne. Limpa prie jos tik šikniai. Kalbina ją tik pridurkai. Bendrauja ji tik su marginalais…

Panele, – sakau aš jai. – Stiklinė yra puspilnė, visų pirma. Antra, pasižiūrėk į save ir krūptelėk, bausmės be nusikaltimo nebūna, kaip sako garsios kino citatos. Nesikuklink prisipažinti sau, kad pats šauniausias pasaulyje vyras – ne tavo atvejis. Nebesakyk niekam, kad nebėra parako parakinėj ir smegenų smegeninėj.

Arba mokykis žvilgsniu atpažinti protingus, valingus, gražius ir apdovanotus talentu, liaukis išskirti tik prietrankas. Ką pasakytų daktaras Zigmundas apie tavo elgesį, beibi?

Ir dar žinote tą momentą kai kas nors pareiškia: “Man reikia gero spyrio į šikną”? Su tokia inkščiančia intonacija: “Na įspiiiiirkite pagaliau man į užpakalį, draugai…gal tada aš jau…”

Eik tu na… - galvoju aš. (O aš visada taip galvoju dėl savo įgimtos nemeilės žmonijai). Ką tau tas spyris duos? Na įspirsiu aš tau, tu pračiuoši iš inercijos kokia tai mažyte savo gyvenimo atkarpa ir nosimi prasivalysi siaurą takelį tame šiukšlyne? Tikrai padės? O tada jau atsistosi ir palengvėle nušlubčiosi toliau? Cha cha.

Stokis ir daryk be jokių svetimų spyrių. Arba nedaryk ir toliau svaiginkis tuo sudėtingu kaltės ir pochuizmo kokteiliu. Arba atsibusk ir išlįsk iš savo refleksijų pelkės. Ką nori, tą daryk. Tai tavo gyvenimas, jauskis jame šeimininku. Ir nereikia dėkoti man už tą spyrį, mane tai gniuždo.

Išsiliejau (ir pilnai suprantu, kad gali pasirodyti jog mano kraujyje reikia mirkyti strėlių antgalius. Tssss, tai paslaptis.)

Su jumis buvo MURNIJOS chronikos.

~

Patiko (5)

Rodyk draugams

Komentuokite