BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Meilė, lyg Dovydo žvaigždė nubraižyta ant mano nugaros, traukia į save visas kulkas, įskaitant ir tas, kurios buvo skirtos ne man. Netgi tie, kurie anksčiau buvo man abejingi ima ją matyti ir jaučia nepaaiškinamą pagundą sužeisti mane.

Ir vieną dieną dievas, kuris šiaip jau yra mielaširdingas, tarp pilkų žemės šešėlių įžiūrėjęs tos prakeiktos žvaigždės spindėjimą, neatsisakys savo dieviškos teisės pasiųsti man savo violetinį žaibą. Žaibą- kuris perskros ir žvaigždę, ir odą, ir krūtinę ir, atsispindėjęs nuo medaliono, kurį nešioju pasikabinusi ant kaklo, susiras mano širdį ir sudaužys ją į šipulius.

Tai neišvengiama. Todėl kol ji, toji žvaigždė, žėri ir degina mažiausiai apsaugotą kūno vietą tarp mano menčių, aš galiu tik melstis- tik ne dabar, prašau dar ne dabar…

Ir tik tuomet, kada tu, priėjęs iš nugaros, apkabini mane ir, apsivijęs rankomis, priglaudi prie savo krūtinės, aš jaučiuosi saugi.

(karta metro)

Patiko (3)

Rodyk draugams

Komentuokite