BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “abėcėlė”

Žiūrėdama į dvi mažas figurėles, atsispindinčias tavo vyzdžiuose, aš pasakysiu: „Aš atleidžiu tau”. Aš švystelsiu saują perlų, savo rankomis surinktų Stikso dugne, į aukštą vasarinį dangų virš tavo galvos. Ir žaismingai papasakosiu, kad Charonas prastas plaukikas, bet puikus šokėjas. O Cerberis mėgsta šokoladą. Ir negrąžinsiu tavo dovanoto bilieto į tą kruizą, tik padėkosiu, kad pribaigei mane tada, labai greitai, po dviejų metų…

Jeigu ne tavo žiaurumas, būtų likusi sveika bent viena dalelė manęs. Ir tada tikrai nebūčiau pamačiusi sudaužytos lėlės nuolaužų savo šešėlio kontūruose. Nebūčiau pastebėjusi, kaip kūnas transformuojasi ir iš jo pasirodo laukinė lūšis ir liūdnas paukščio švilpimas, bejėgė austrė su įaugusia kaprizingo okeano smiltimi ir nepasotinamas keršto troškimas, apsamanojęs akmuo ir pūvanti žemė, bevaisis medis ir apsėsti barbarai. Kaip jie visi susirenka prie dar rusenančios Švelnumo šilumos ir šypsosi šoktelėjusioms į dangų žiežirboms. Kaip nuoširdžiai jiems ploja Hadas. Kokie gražūs besiplaikstantys Persefonės plaukai, lyg rojaus sapnai pridengiantys jos pečius. Kokia bauginanti yra šviesa ir meiliai guodžianti nakties skraistė. Kaip širdis atsiplėšia nuo kūno, atsimuša į dienos skliautą, kad sekančią sekundę vėl pakartotų tą kelią… Kaip mirkteli viena kitai, iš naujo susipažindamos, mano DNR molekulės…

Mes susitiksime po dviejų metų, kad vėl galėčiau pamatyti savo atvaizdą tavo akyse. Ne, visai ne tam, kad įrodytume kažką man arba tau.

To nori Švelnumas. Tiesiog todėl, kad nori. Ir jau nebijo sugrįžti pas savo ištikimus klausytojus.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Še, laikyk!

Kuo kvepia pavasaris? Lietumi, šlapia žeme – velnias žino kuo jis dar kvepia, jeigu jau sąžiningai, net neprisimenu, bet kažkaip norisi jo įkvėpti….. Šį pavasarį aš sulaužiau visas taisykles – va taip paprastai – nusispjoviau į bet kokias sąlygas – visus tūzus ištraukiau, o pačią kortų kaladę į šalį nusviedžiau – imk, pabandyk sužaisti. 9-00 apsivilkau mėlyną paltuką, lūpas pasiblizginau ir dešimt minučių spoksojau į veidrodį tai linksma, tai liūdna maiviausi, žinoma tam, kad pamilčiau save visam laikui. 9-10 (dešimties minučių meilei sau iki grabo lentos pilnai užtenka) aš pasiėmiau didelį baltą paketą, įsidėjau į jį metro dydžio žalią dinozaurą, skėtį įsigrūdau ir išėjau iš namų. Išėjau toli – pasitikti pavasario ir nelabai toli – iki pašto.

Na iš pradžių aš šiek tiek nusivyliau, buvo apsiniaukę, purškė, pravažiuojančios mašinos taškėsi, gailėjausi kad nepasiėmiau pirštinių, nes buvo vėsoka ir nosis ėmė raudonuoti. Ir nepatikėsit, bet staiga įvyko mažas stebuklas. Šalia manęs ėmė ir sustojo automobilis, tiesiog taip paprastai „man pakeliui“. Stebuklas buvo įsikūnijęs į vaikiną, su kuriuo kažkada mokėmės paralelinėse klasėse ir kurio nuo to laiko nebuvau mačiusi. Ir buvo gera ir smagu važiuoti šiltu automobiliu ir plepėti su žmogumi, kurio nekamuoja nei politinės, nei tuščio šaldytuvo problemos, nei apendicitas. Stebuklas – jis visada tik akimirkai, tik trumpai gyvenimo atkarpai, todėl labai greitai privažiavome iki pat pašto durų. Iki pensininkų rankomis nublizgintos durų rankenos. Iki „niekada daugiau nesusitiksim“. Iki kito pavasario.

Pašte mane pasitiko nedidelė laukiančių žmonių eilutė ir aš džiaugiausi, kad pasirodžiau čia pačiu laiku, nes patalpa ėmė greitai pildytis ir už manęs jau stovėjo dvigubai tiek žmonių. Paštininkė dirbo atidžiai ir neskubėdama, todėl galiniai nepatenkintieji kaip visada ėmė muistytis, nerimauti ir burbėti. Mačiau, kaip jie piktai varstė akimis mane ir mano dinozaurą, svarstydami, kiek laiko užimsiu prie langelio ir piktdžiugiškai skaičiuodami, kiek man kainuos tas siuntinys į mezozojų. Pasijutau kažkaip nejaukiai, staiga užėjo noras susigūžti, tą paketą kažkur į kampą nugrūsti ir užsirūkyti. Taigi kokias penkias minutes aš savęs nemylėjau, kol prisiminiau, kad pas mane pavasaris, mano rankinėje du registruoti laiškai, o kišenėje keturi tūzai. Susimokėjusi už laiškus, aš iškvėpiau žiemą ir apleidau pastatą pakeliui nenuoširdžiai šypsodamasi visiems, o jie lygiai taip pat savo nelaimingomis burnomis šypsojosi man atgal.

Tada pasikišau dinozaurą po pažastimi ir mes keliavome per parką vinguriuodami gyvatėle, aplenkdami mamas su vežimėliais, balas ir šunų kakučius. Tokie nerūpestingi ir lengvabūdžiai atrodėme patys sau, aš su mėlynu paltuku ir vis patraukdama nosimi, o jis – žalias. Kol atėjome pas mamą. Visos lengvabūdės anksčiau ar vėliau sugrįžta pas mamą, o dinozaurui tai iš vis buvo kelionės pabaiga.

Mudvi gėrėme kavą su spurgomis, klausėmės radijos ir niekur neskubėjome.

- Ką šiandieną veiksi? – paklausė mama.

- Tinginiausiu, skaitysiu, galbūt parašysiu apie pavasarį.

- Apie pavasarį jau tiek prirašyta. Ar įmanoma dar kaip nors kitaip?

- Aš parašysiu, kad pavasaris jau rankoj.

- Manai kam nors jo reikia?

- Nežinau, bet gali būti, kad kur nors yra žmogus, kuriam tiktai jo ir trūksta. Ir aš jam pasakysiu: - Tau reikia pavasario? Še, laikyk!

- Taip ir pasakysi?

- Taip ir pasakysiu.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Išplėšė, sulamdė, sumindžiojo, išsukiojo galūnes, sulaužyta lėle paliko gulėti ant asfalto.

Paskambinsiu!

Kad tu paspringtum savuoju „paskambinsiu”. Kad tas prakeiktas telefono ragelis įaugtų tau į stuburą ir skaudžiai vibruotų kiekvieną kartą kai tik sumeluosi.

Meilė tai plyštančio audinio garsas. Kada tu drebančiais pirštais nesugebi susisegioti sagučių, o jis žiūri į priešingą pusę ir kada tu nebeturi nieko išskyrus katiną ir korvalolą - kažkas ima plėšti audinį ir tu girdi trūkinėjančių siūlų garsą.

Meilė blanksta. Stipri meilė remiasi supratimu, supratimas - draugyste, o draugystė tai kapo akmuo tam, kas kažkada buvo. Tai tarsi „Monopolis” - laivų statykla dar ne tavo ir tu sulaikęs kvėpavimą meti kauliukus. Vienas - du - trys - pavyko. Štai tu - stambus verslininkas, tavo sąskaitos pilnos, tačiau žaidimo azartas blėsta, tas mažas laukelis nustoja būti vertingu.

Pamiršai ką reiškia jaustis laiminga. Velnias griebtų tuos pliušinius, besikeičiančius atvirutėmis, besišnabždančius laiptinėse. Velnias tegul griebia visus tuos miegamuosius rajonus, šeimynines jaunavedžių programas ir orchidėjas kapsulėse. Nesutapimai, susidūrimai, nesupratimas „kaip tai galėjo atsitikti”, šlapia pagalvė į kurią įsikandi dantimis kasnakt springdama ašaromis.

Dienoraštis. Ne, tai ne tas dienoraštis kuriuo giriesi: „pasiskaityk, kokia aš nuostabi, ypatingai trečiajame puslapyje, paskaityk”. Tai dienoraštis kurį pati bijai skaityti, nes darosi bjauru, bjauru nuo pačios savęs. Nes tu silpna, nes tu - bala ant gatvės į kurią galima įbristi purvinais batais, į kurią galima nusispjauti ir nueiti arba tiesiog peržengti. Ir tu neskaitai.

O dar rytai. Rytai praktiškai vienodi - tu arba gyva arba mirusi, bet svarbiausia, kad tik jis nepamirštų tų aštuonių skaičių. Kavos puodelis „o gal tai įvyks”, puošnesni rūbai „o gal atkreips dėmesį” ir žinoma nepridengta galva „o gal trenks žaibas ir jis staiga prisimins kokie puikūs tavo plaukai”. Vakare peršalusi, apsisnargliavusi, užsirašysi „-1″ ir pirmą kartą palaidosi tą „o gal”. Tavo atskaitos tašku taps likę 364.

Ir ką jie besakytų, tu netampi stipresne, nes tai iš tavęs išplėšė, nes tai tu buvai pasaulis. Pasaulis kuriame buvo viskas, išskyrus teisę plėšyti.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »