BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “BtVS”

Love isn’t brains, children, it’s blood; blood screamin’ inside you to work its will.- Spike

Naktį atėjo žydroji fėja - krikštamotė, atsinešė ąsotėlį molinį, pastatė šalia, šypsojosi meiliai. Žydra buvo jos pižamėlė medvilninė ir tikras fėjiškas gobtuvas.
Kas atsitiko, mergaite, klausinėjo ji manęs, kas įvyko?..
Kad meilė tavo žaltvyksle pavirto, kviečia ji ir vilioja, klaidina ir skaudina?..
Kas atsitiko, kad meilė tavo olimpine ugnimi dega, perduodama ji iš rankų į rankas, iš lūpų į lūpas, tėvo - sūnui?
Lingavo galva fėja - krikštamotė ir Andriaus kryžius raudonas lingavo kartu su ja - šventoji raidė X, nekintama, paslaptinga.
Sek burtų lazdelę, sakė ji man, ir vedžiojo prieš akis diriguodama, o aš dainavau, dainavau jai prarastu undinėlės balsu.
Kas atsitiko, mergaite, klausinėjo fėja, kad meilė tavo pulsuojančia žvakės liepsnele tapo, užkalbama ji lyg dantų skausmas, liejama ji skystu vašku puodeliuose?..
Išsiėmė fėja stetoskopą, kad širdies mano pasiklausytų, bet neišgirdo nieko daugiau, tik teliuškavimą tylų, tamsų, neramų.
Kas atsitiko, mergaite, kad meilė tavo elfų ugnimi virto, šviečia ji bokšte aukštam niekam nepasiekiama?..
O aš žiūrėjau jai į akis geltonas, - kas atsitiko, krikštamote, kas atsitiko, kad nei viena tų ugnių manęs nešildo?
Užklojo fėja man veidą antklode, paėmė į rankas skalpelį ir kateterį, nuleisti kraujo norėjo, ir ėmė vanduo tekėti - sūrus, juodas, ledinis.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Smilkiniuos realybė skaičiuoja sekundėmis pulsą,

Liežuvio paviršium ragauju šiauriausiąjį polių,

Kad srove… kad iš kojų… kad agonija iki konvulsijų…

Prisikelti numirus ten, kur svajonės įvardinti negaliu.

Laiškus užbaigiu parašu: “Tavo…”. Iš kur tos negyvos dykros?

Nors dar migdo iliuzija, tarsi pudra saldi ant pyrago.

Tik jaučiu, kad tos raidės pakrikusios, kreivos, netikros…

Kažkada mums atrodė, kad nieko nėra neįmanomo.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Tamsiam fone ryškėjantis [lento!] aistros kalėjimas

[Adagio!] naktis ištrupinta laike, o vis tik…

Greitėja pulsas [presto!] trūkčioja tavo kvėpavimas

“Aš taip tave…” [space] Aš [dolce!] irgi…

Tik lūpos druską prakaito [vivace!] išnešioja

Ir įtrina į odoj atsiradusias naujas žaizdas.

Širdis gyvybės [largo!] atsisako, venas atveria

Emocijos dabar [molto!] aštresnės negu kardas.

Ir [doppio movimento!] mes  vėl kaip vienas

Ir saulė su kiekvienu bučiniu [a.f.] arčiau

O, kad atsukti nugarą kasryt galėčiau dienai!

Bet tarpdury pasiveja: “Aš taip tave…” [space].

Aš žinau.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »