BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “fanfic”

-    Ei, aš jau čia.
-    Matau.
-    Pasiilgai manęs?
-    Ne.
-    Melagis.
-    Eikš, gulkis šalia.
-    Ką žiūri?
-    Siaubiaką.
-    Euu, dabar tikrai buvo bjauru.
-    Tai siaubo filmas, turi būti bjauru.
-    Ne, siaubo filme turi būti baisu. Kaip japoniškuose filmuose labai baisu.
-    Tau tikrai jie labai baisūs?
-    Nea, man jie keisti. Žinai kas keista, kad juos žiūrint darosi gaila tų baisuoklių.
-    Rimtai?
-    Na, taip. Kaip pagalvoji jie tikrai daug iškentėjo. Pavyzdžiui „Skambutyje“.
-    „Skambutyje“? Tau gaila mergaitės? Ji žudo žmones.
-    Bet ji daug kentėjo. Ji paliktas vaikas, kurį mėgino užmušti motina. Tai siaubinga. Taigi, nors mergaitė ir yra piktadarys, ji taip pat ir nukentėjusioji. Japonai iškraipo aukos savoką.
-    Kodėl taip darai?
-    Kaip?
-    Susitelki ties auka istorijoje.
-    Nes aš geras žmogus?
-    Nes tu matai save kaip auką, todėl simpatizuoji kitoms aukoms.
-    Ką reiškia „matau save kaip auką“? Aš vieną kartą buvau auka.
-    Aha.
-    Aha, tu juk mėginai mane kankinti ir prievartauti!
-    Pati norėjai.
-    Bet kai sakiau „stop“ tu nesiliovei.
-    Tikėjausi įvaryti tau šiek tiek baimės.
-    Na juokinga tikrai nebuvo.
-    Man buvo. Gerai pagalvojus, gyvenimas su manim tau tik skausmas ir kančia. Gal japonai išgirdę tavo verksmingą istoriją pastatys filmą?
-    Galbūt.
-    Ir aš jame būsiu blogietis?
-    Ne, aš būsiu blogietė. Ar tu iš vis klausaisi?
-    Atsiprašau, pasiklydau tavo mąstyme. Tai ką, tu žudysi visus kas pasižiūrės video kasetę?
-    Aš neturiu video kasetės.
-    Mes galim tai pakeisti.
-    Tu nori įrašyti video kasetę, kuri priverstų mane žudyti žmones?
-    Oh, galiu suorganizuoti. Bet tada tu tikrai turėsi nužudyti visus, kurie norės ją pažiūrėti, kad išgelbėtum savo reputaciją.
-    Tu monstras. Ne, mano istorija turi būti originali. Jau žinau, mano istorija bus apie lovą!
-    O ne.
-    O taip. Klausyk, tai nuostabu. Aš būčiau tarsi kokia dvasia, sauganti šitą lovą ir žudanti visus, kas joje miega.
-    Kodėl?
-    Nes tai lova, kurioje man  atsitiko kažkas baisaus ir aš nenoriu, kad kas nors būtų laimingas lovoje, kurioje aš buvau nelaiminga.
-    Hmm, bet aš kažkaip turėsiu miegot šitoj lovoj.
-    Na tavęs aš nežudysiu.
-    Ne?
-    Ne. Tu būsi toks suglumęs veikėjas stebintis visas žmogžudystes ir tik vėliau filmo eigoje žiūrovai ims suprasti, kad tu esi jų priežastis.
-    Taigi aš blogietis?
-    Na taip, bet aš blogesnė. Aš žudau žmones. O tu tik mane vieną nužudei ir dabar labai gailiesi.
-    Aš gailiuosi? Numirsiu iš juoko.
-    Ha-ha. Dar reikia sugalvoti pavadinimą.
-    Gal „Paniekinta‘?
-    Ne, netinka. Niekas iš anksto neturi suprasti, kad aš auka.
-    Okei, tada „Neišprievartauta“?
-    Tavo jumoro jausmas! O sugalvojau- „Lova”. Paprasta ir tikslu. Be to tai įprastas pavadinimas, tiesiog daiktavardis, kaip „Skambutis“, „Pagieža“, „Peržiūra“.
-    Lova?
-    Na, balsas anonsuose skambėtų daug baisiau.
-    Lova.
-    Aš sakiau anonsuose, tau nereikia tai kartoti.
-    Lova!
-    Baik jau.
-    Oh, nesakyk, kad bijai savo pačios siaubo filmo.
-    Nebijau.
-    Lova.
-    Jeigu šviesa būtų įjungta, nerodytų siaubo filmo ir aš nesėdėčiau konkrečiai ant šitos lovos, jausčiausi jaukiau.
-    Kadangi dabar gali ateiti dvasia ir nužudyti tave, nes tu dažnai miegi šitoj lovoj?
-    Prašau liaukis.
-    Negaliu, man tai patinka. Gerai, jau gulkis.
-    Ką tu darai?
-    Bandau apginti tave nuo didelės blogos tavęs.
-    Nebandyk.
-    Kodėl?
-    Nes tu iš manęs šaipaisi.
-    Nesišaipau, atsigulk. Lova nemėgsta kai tu ant jos neguli.
-    Tu vėl pradedi!
-    Nepradedu, užsičiaupk ir gulėk, mažoji žudike.
-    Ei, o… vau, gerai užsičiaupiu. Vau.
-    Gera mergaitė.
Gyyyrgžt
-    Kas čia buvo…?

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Rudos akys. Rudos akys su auksiniais spindulėliais ir gyvybingais medaus sūkuriais žiūri į mane. Spalva kaitaliojasi ir spindi. Tu mane hipnotizuoji. Tavo žvilgsnis- lėtas, viliojantis kyla mano kojomis. Tu stovi nejudėdamas kitoje sausakimšos ir triukšmingos patalpos pusėje ir vis dėlto aš jaučiu tavo rankas ant savo odos, tavo pirštus lengvai slystančius mano nugara. Šiurpuliukai kutena mano odą, kai tavo žvilgsnis nuslysta mano klubais ir kildamas aukštyn, susitinka su manuoju.

„Ar man tęsti?“- paklausi be žodžių. Tavo lūpos nesujuda, tačiau aš aiškiai išskaitau klausimą tavo akyse, tarsi būtum kimiai sušnabždėjęs man į ausį. Proto žaidimai. Juos tu išmanai puikiai. Aš negaliu atplėšti savo akių nuo tavųjų- rusenančių, metančių iššūkį.

Kažkur iš toli mane pasiekia jo balsas. Pakeliu akis į jį, stovintį šalia manęs, vis dar nesuprasdama, ką jis man sako. Jis paliečia mano ranką. Tiesioginis jo ir mano rankos kontaktas tave paveikia labiau nei mane. Tavo žandikaulis sukąstas, žvilgsnis praradęs žaismingumą. Proto žaidimai. Aš pradedu mokytis.

Aš nusišypsau jam mandagiai. Taip, šiandien mes kartu. Teoriškai. Jis mane pakvietė, aš sutikau. Tačiau nuoširdžiai manau, kad jis nesupranta jog tarp mūsų nėra nieko bendra. O tarp tavęs ir manęs? Turbūt ne. Mes abu ir mūsų gyvenimo būdas per daug skirtingi. Bet kaip ten bebūtų, uždanga jau pakelta ir mudviejų spektaklis jau prasidėjęs.

Tu pabučiuoji ją. Aš stengiuosi atsiriboti nuo to keisto išdavystės, nusivylimo ir gėdos jausmo, atvirai priimti tavo žodžius, kad mudu nepadarėme nieko neteisingo ir niekam nuo to blogiau nebuvo. Aš buvau naivi. Tą naktį tu pavadinai mane ypatinga. Dabar žinau, kad nesu tokia. Tu sužaidei žaidimą, tu laimėjai.

Ji pakreipia galvą, kad galėtum pasiekti kaklą. Meti žvilgsnį į mane, bet aš nenuleidžiu nuo jūsų akių. Juk tau tai patinka, ane? Prašom.

Neatrodai patenkintas. Tavo žvilgsnis pasikeičia. Alkanos akys žiūri tiesiai į manąsias. Tavo pirštai lėtai slysta jos nuoga ranka ir mano oda pašiurpsta. Tik tu gali turėti dvi merginas vienu bučiniu, vienu prisilietimu. Stebiuosi, ar kada nors turėjau tavo visą, nepadalytą dėmesį? Keista, juk kiekvieną kartą priversdavai mane jaustis vienintele. Iš kur to išmokai?

-Atnešti tau ko nors išgerti?- paklausia jis ir aš vėl nusišypsau atsiprašomai.

-Ką nors nelabai stipraus, ačiū,- atsakau.

Jis pasijunta geriau, turėdamas ką veikti, gelbstint šį žlungantį pasimatymą ir įsimaišo į minią. Jaučiuosi kalta. Kaip tau tai pavyksta? Atvirai apgaudinėti žmones ir niekada nejausti nei mažiausio kaltės trupinėlio. Nukreipiu žvilgsnį atgal. Tavęs ten jau nebėra.

-Sveika, gerai leidi laiką? Netikėtai pagauta net suvirpu. Atsisuku, permetu žvilgsniu tavo rūbus, veidą. Nepriekaištinga, kaip visada. Idealu, staiga prisimenu tave su daug mažiau drabužių, iš viso be jų. Mano akys pradeda lakstyti minioje ieškodamos jo, man reikia apsaugos, kažko tarp mudviejų, barjero. Tu per daug arti, labai per arti. Mano širdis lekia šuoliais.

-Iš kur pažįsti jį?- vos paniuręs tonas, kuriuo ištari tą sakinį, beveik priverčia mane nusišypsoti. To negali būti, ar gali?

-Buvome susitikę viename renginyje, pameni?- atsakau.

-O taip, taip. Nukreipi žvilgsnį nuo manęs, dėdamasis abejingu.

-Jis paliko tau gerą įspūdį?- klausi įžūliai, po sarkazmu slėpdamas pavydo gaidelę. Ir jeigu nebūčiau supratus to dabar, kitas tavo komentaras paaiškintų viską.

-Jis truputį trenktas, ar žinai, kad jis trenktas? Su kiekvienu tavo žodžiu jaučiuosi mažiau kvaila, jaučiuosi stipresnė.

-Ne,- atsakau trumpai.

Tu negali tuo patikėti. Aš niekada nežinojau, kad vienas žodis gali būti toks galingas. Galbūt niekas nėra pasakęs tau jo anksčiau? Neberandi ką atsakyti. Pradedu jaustis vis geriau. Proto žaidimai gali būti tokie įtraukiantys.

-Eime,- tu stipriai sugriebi mane už riešo ir tempiesi paskui save skersai šokių aikštelę, braudamasis per žmonių jūrą. Seku paskui, šią akimirką nesirūpindama kur. Išeiname į koridorių ir tavo geležinis gniaužtas atsileidžia, kai įspraudi mane į kampą. Aš atsiremiu nugara į sieną.

-Atrodai nuostabiai.- Prisispaudi prie manęs visu kūnu. Sunkiai ryju seiles, kol tavo šiltas kvėpavimas degina mano ausį. Vienas sakinys ir pergalė vėl tavo rankose, vienas sakinys ir užmirštu, kad prieš kelias sekundes buvo atvirkščiai.

Tu pabučiuoji mane anksčiau nei surezgu atsakymą. Tavo lūpos švelnios, nekantrios, mano- sumišusios. Aš ragauju viskio ir kavos užuominą ant tavo liežuvio. Taip lengva užsimiršti. Taip lengva prarasti save tavyje, kada mano pirštai nekantriai skęsta tavo plaukuose. Viskas išnyko. Viskas. Likai tik tu ir dar kažkas kita. Akivaizdus jos saldžių kvepalų pėdsakas ant tavo odos.

Aš atsimerkiu ir atstumiu tave.

-Liaukis,- sakau. Tu vaipaisi. Tu labai gerai žinai, kaip veiki mane. Tu beveik priverti mane pamiršti, kad aš lygiai tai pat veikiu tave. Tai yra mano silpnybė ir mano jėga. Sunku priešintis, kada tu nusprendi pasiekti savo tikslą. Tačiau šiąnakt aš neketinu pasiduoti.

Tu, aišku, tuo nepatikėjai. Tu jau pajutai tą spragtelėjimą, tą žaismingumą, geismą kai mūsų lūpos susitiko. Bandau suimti save į rankas, tarp bučinių atgauti sveiką protą. Pastebėjai. Bandai akiplėšiškai lenktis prie mano kaklo, tačiau aš nusigręžiu.

Tavo rankos nusileidžia man ant klubų. –Važiuojam iš čia,- švelniai pasakai.

-Kur?

-Pas tave. Pas mane. Į bet kurį viešbutį.

Tu jau spėjai pagalvoti apie tai, ane?

-Aš čia turiu pasimatymą,- primenu. Tu, nepatenkintas atsakymu, ranka kelis kartus persibrauki plaukus nusivylęs, akyse susierzinimas. Tu net nesistengi pastebėti, kad esi lygiai tokioje pačioje situacijoje ir ten viduj tavęs laukia ji.

-Man tai nepatinka,- sakai. Aš matau, kad tau nepatinka. Stengiuosi neišsišiepti.

-Nepatinka kas?- skatinu tave. Aš niekada nelaikiau savęs kažkuo, kam patiktų priremti kitą žmogų prie sienos. Tačiau aš meluočiau sau, jeigu dabar pasakyčiau, jog man nėra smagu dėl to, kad tu pakliuvai į spąstus. Aš nepaleisiu tokios progos. Tu negali manęs turėti šiąnakt. Kaip pasiklojai, taip ir miegok.

Neviltis tavo akyse kurią mačiau iki šiol pasikeičia kažkuo kitu. Tai tave trikdo ir tau tai nepatinka. Tave trikdo, pats faktas, kad tai tave trikdo. Ir tu pripažįsti tai. Aš matau tai tavo akyse, mano širdis džiūgauja.

-Mėgaukis vakarėliu,- pasakau, nusisukdama nuo tavęs, ir grįžusi į salę įsimaišau tarp žmonių. Nebejausdama tavo žvilgsnio ant savo nugaros, galiu pasidžiaugti pergale. Tačiau kartus prieskonis nepalieka saldaus pasitenkinimo. Galų gale aš taip noriu tavęs. Niekas nepasikeitė.

Proto žaidimai. Jie visada palieka sužeistų. Kaip ilgai mes juos tęsime? Aš nežinau. Galbūt uždanga niekuomet nenusileis. Šią naktį aš laimėjau. Rytoj tu visas būsi mano. O kas paskui? Nenoriu apie tai galvoti.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Tvankios valgyklos durims užsitrenkus man už nugaros, uoslė tuoj pat pagavo drėgną miško kvapą.

Čia visada ore tvyro miško kvapas.

Staiga pradėjo darytis karšta, ausis žnaibė šiluma, tarsi mane kas lėtai, palaipsniui leistų į verdantį vandenį. Aikštelėje šalia savo automobilio, tarsi ir nebuvo palikęs manęs vienos visai parai, stovėjo jis. Toks aukštas, statiškas… nepriekaištingas! Užsisvajojęs žiūrėjo kažkur miško pusėn, bet vos man pradėjus žingsniuoti jo link, atsigręžė šypsodamasis.

-Sveika,- jo minkštas balsas tirpo tirštame nuo drėgmės ore. –Pasiilgai manęs?

-Taip, aš… O taip!- ką dar galėjau jam atsakyti? Kad miriau iš vienatvės, kad nebejaučiau savo širdies?…

Jis švelniai lūpomis palietė mano skruostą, ir pajutau kaip karštis užlieja mano visą kūną, užsimerkiau.

-Važiuojam…- sušnabždėjo man į ausį, atidarydamas automobilio dureles. Šokau į sėdynę šiltame automobilio salone. Tuoj pat pašėlusiu greičiu mes dingsim iš čia. Kad ir į patį pasaulio kraštą.

-Namo?- paklausė linksmai, puikiai žinodamas, kad dabar, kai mes kartu, aš noriu būti bet kur tik ne namie. Ir kodėl jis gailisi, kad negali skaityti mano minčių? Juk ir taip, kuo geriausiai žino, ką aš jaučiu.

-Neįsivaizduoji kaip pasiilgau tavęs. Norėjau prasiblaškyti, bet negalėjau galvoti apie nieką išskyrus tave, - paprastai pasakė jis. Jam taip sekėsi tokie karšti prisipažinimai, jie taip stipriai mane veikė. Galėjau tik sėdėti vos prasižiojus, mėgindama atgauti kvapą ir žiūrėti į jį. Pro automobilio langus šmėžavo šaltas niūrus miestelis, po to nedideli sklypai su namais, pagaliau aukšta medžių siena ir kalvos lėkė pro šalį, palikdami kažkur už mūsų įprastą žmonių pasaulį. Man buvo vis viena, kas vyksta išorėje, svarbiausia- mes, kartu mažoje erdvėje su dirbtiniu šildymu. Buvo saldžiai gera stebėti kaip užtikrintai jis vairuoja automobilį, tarsi šis būtų buvęs dalis jo, o ne kažkoks metalo gabalas.

Pajutusi, kad jis sumažino greitį, apsidairiau ir pamačiau, kad važiuojame jau miško keliuku, kuris atkakliai kilo aukštyn į kalnus. Ant stiklo pasirodė reti lietaus lašai.

-Na štai ir lietus,- pastebėjau aš.

-Tuoj prasidės tikra liūtis,- linksmai atsiliepė jis, vairuodamas į nedidelę aikštelę ties pačiu skardžiu. Prieš mus apačioje atsivėrė visas plotas tamsaus ir tankaus miško, tokio nesibaigiančiai liūdno savo neaprėpiamoje vienatvėje. Paslysčiau aš nuo skardžio ir, atrodė miškas, tarsi storas kilimas, išlaikytų mane…

-Papasakok apie medžioklę,- paprašiau aš, pasislinkdama arčiau jo. Negalėjau juo atsigrožėti: akys, žvelgiančios tiesiai į manąsias, lygios lūpos, idealūs skruostikauliai, smakras… dėl kurių pametu galvą vėl ir vėl.

-Ne, -pakraipė galvą jis, o lūpos šypsojosi, ta iš proto mane varančia pašaipia šypsenėle. Pajutau, kad raustu.

Stambūs lietaus lašai ėmė bumpsėti į automobilio stiklą ir stogą.

Ištiesiau ranką paglostyti jo veidą, paliečiau lūpų kamputį. Ir po sekundės jau siekiau jo lūpomis, šiukždėdama striuke, pasikėliau iš savo vietos. Vienu keliu klūpėjau ant savo sėdynės, kitu- šalia jo kojos, ir ta nepatogi poza netrikdė manęs, nes dabar galėjau švelniai bučiuoti jį, žinodama, kad jis, nustebintas, kurį laiką neatsitrauks.

-Ką tu…-sušnabždėjo jis, pasimetęs. Jo gražios, ilgos rankos jau laikė mane truputėlį atstūmusios. Akys žiūrėjo į mane pro pusiau nuleistas nuostabias blakstienas. Tačiau duslus monotoniškas lašų dunksėjimas į stogą, rūbų šiurenimas ir mano garsus paviršutiniškas kvėpavimas susikoncentravo į erdvę aplink mus abu. Viskas vyko čia ir dabar. Atrodė tiesiog gyvybiškai būtina pajusti jo lūpas, įkvėpti jo kvapo, prisiglausti prie jo kūno. Jis atsakė į mano bučinį, paversdamas jį kankinančiai lėtu ir ilgu. Rankos apkabino mano liemenį ir aš atsargiai keliais persikrausčiau ant jo sėdynės, apsižergiau jo siaurus klubus. Bijojau atsiplėšti nuo jo lūpų, bijojau, kad jis, vos gavęs progą prašnekti, ims protestuoti.

-Prašau. Tavęs. Atsargiai… – maldaujamai sudejavo. Užsimerkusi, lūpomis jaučiau kiekvieną ištartą žodį. Aptemus protui, bučiavau jį, neprisimindama pavojaus, negalvodama, kad viskas gali baigtis, man nespėjus net pasigailėti. Lėtai ranka pagraibiau šalia sėdynės ir radusi rankeną truktelėjau, nuleisdama sėdynės atlošą. Mano ilgi tamsūs plaukai paslėpė mūsų veidus nuo viso pasaulio, jo rankos apkabino mano šlaunis ir prisitraukė, prisiglaudžiau visu kūnu.

Na štai ir viskas.

-Norėjai, kad papasakočiau tau apie medžioklę? Tai paklausyk: net jeigu aš išnaikinsiu visus gyvūnus esančius miške, tai nenumalšins troškulio svarbiausio žvėries gyvenančio manyje. Kol jaučiu tavo kvapą, aš visada norėsiu daugiau… Stiprios rankos apkabino mano pečius, padėjau galvą ant jo krūtinės.

-Ir aš noriu daugiau,- sušnabždėjau.

Jis liūdnai atsiduso ir mano plaučiai akimirksniu prisipildė jo kvapo. Joks gyvas padaras šioje žemėje negali taip kvepėti. Mišku ir jūra, gėlėmis ir lietumi. Jis švelniai lietė mano plaukus, o aš galvojau: kiek jis dar smerks save, kankinsis, kiek jam reikia laiko? Aš pasiruošusi laukti ir aš bandysiu vėl ir vėl. Nes negaliu gyventi be jo, be miško ir jūros, be gėlių ir lietaus. Jis niekada manęs nepaliks, o aš niekada- niekada nepaliksiu jo. Mums reikia tik trupučio laiko…

„-Nenoriu, kad važiuotum su manim. Tu man netinki. –Jis kitaip išvertė savo žodžius. Puikiai žinojau, kad jam netinku.

Nebegalėjau prieštarauti.

SPALIS

LAPKRITIS

GRUODIS

SAUSIS…“

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »