BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “fiction”

Kartą buvo žaislas. Minkštas žaislas, prikimštas vata ir skambaus juoko dėžute su baterijomis įstatyta į pilvelį. Žaislas buvo labai kaprizingas ir jam pastoviai reikėjo pirkti vis naujus ir naujus vaikus. Žaismingo įkvėpimo pagautas, jis greitai juos sulaužydavo, prarasdamas bet kokį susidomėjimą.

Tada jis reikalaudavo naujo vaiko, būtinai ryškių spalvų, lanksčiomis rankomis ir kojomis, ir ištikimu žvilgsniu įmontuotu į akis. O kartą kalėdoms jam padovanojo visą vaikų darželį. Žaislas buvo laimingas! Jis žaidė ilgai ir nuoširdžiai, maitindamas, migdydamas, rengdamas vaikus vis naujais rūbeliais, nepiktybiškai laužydamas jiems rankas, o kartais net galvas. Kol su laiku jam vėl pasidarė nuobodu, vaikai liko pusiau aprengti, alkani, o kai kurie išvis pasimetė. Tada kažkas susiprato: vaikai žaislui – ne lėlės! Visi jie buvo surinkti ir atiduoti kitiems, nepasiturintiems žaislams.

Žaislas labai pyko, isterikavo, trypė kojomis, liedamas ašaras ir prašydamas naujų žaidimų. Jam atnešė Seimą. Žaislas ėmė jį valdyti, rengdamas spektaklius, stumdydamas, gadindamas baldus ir inventorių, dažnai net išmesdamas jam nepatikusį narį. Žodžiu, jis žmonių iš viso žaislais nelaikė. Viskas būtent taip ir buvo.

Kai žaislas paseno ir sutriušo, jis praktiškai neišeidavo iš savo dėžės, vakarais rūkė hašišą ir daug daug gėrė kartu su protingu pliušiniu meškinu, diskutuodamas moralės ir humanizmo temomis. O naktimis jam kaip košmaras sapnavosi pats pirmas sulaužytas berniukas.

Life in plastic, it’s fantastic.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Ir vieną kartą tu išsikraustai iš proto.

Ne, ne taip. Ne vieną kart, ne staiga. Jau gana seniai kažkas minkšta letena vis paliečia tavo petį. Atsigręži - nieko. Geriantis pasakytų „baltoji”, negeriantis neranda jokio pasiteisinimo.

Bet va liečia, liečia. Vis dažniau palenda po ranka, pastumia - tai išlieji, tai numeti, tai nesąmonę kokią parašai. Pusė metų atgal būtum raminęs save - tai tik drebulys, nevikrumas, susierzinimas, bet jau kokį mėnesį tikrai žinai - čia nešvaru.

Paskui imi klysti stambiau, vos keletą ėjimų vietomis sukeiti ir apskaičiuotas triumfas pavirsta nusivylimu. Reikėjo tik nesusimauti ten ir čia, juk numatei, tikėjaisi, bet… Kas nukreipė tavo akis? Atrodo, kad numanai. Atrodo, atrodo… Nestovėk man už nugaros. Nekalbėk su manimi. Nerašyk laiškų, kurių paskui negaliu rasti, kurių nemato niekas daugiau, tik aš. Tuo labiau neskambink ir nekvėpuok į ragelį. Nesuk galvos mano artimiesiems, neužmerk jiems akių, nekeisk jų veidų bereikšmėmis kaukėmis. Tavęs juk nėra. Tas pilkas šešėlis, vos pagaunamas akies krašteliu, aš pasitikrinau žinyne, turbūt tik katarakta. Kartumo prieskonis visame kuo mane vaišina - tai tulžis. Baimė - tai ruduo. Beviltiškumas - žiema. Nerimas - nauji metai.

Tau reikia tik informacijos. Tu negali išeiti iš proto, tiesiog šiaip, bet yra kažkas, kas mėgina paversti tave psichu. Svarbiausia suprasti, kas tai yra ir kaip tai veikia. Iššifruok jį. Viską reikia paaiškinti. Viską galima paaiškinti.

Išskyrus tą pilką, lipnų, išskydusį, kuris šliaužia sienomis kai nusisuki, kurio nepavyksta nusibraukti nuo plaukų, nusiplauti nuo odos, nusiimti nuo širdies. Ir tu pasineri.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Kraštas, kuriame aš gyvenu, turi pilką jūrą, pilkas uolas ir pilką dangų. Vėjas čia visada truputį šaltesnis nei įmanoma ištverti. Žiemą moterys ir vaikai praktiškai neišeina iš namų, o vyrai - tik į medžioklę. Namo jie parsineša sumedžiotus mažus pilkus kėkštus ir tokias pat mažas pilkas voveres. Ir vieniems ir kitiems nukertamos galvos, o kraujas suleidžiamas į molinį ąsotį. Kraujas tas niekada nekreša ir iš jo daromas mistinis gėrimas emra lorde, skonio kurio su niekuo nesulyginsi. Jis lyg džiaugsmo ašara, tik tirštesnis. Lyg motinos pienas, tik skaidresnis ir šaltesnis. Lyg lydytas perlamutras, lyg išgaruoti debesys. Pirmas jo gurkšnis - tai geriausia kas su tavim atsitinka, o paskutinis tave nužudo. Šitame krašte žmonės nemiršta nuo senatvės ir ligų, neužsimuša nukritę nuo uolos ir nenuskęsta putojančiose bangose. Mus žudo emra lorde. Tik ji viena.

Šitas gėrimas turi sielą ir ta siela yra moteriškos giminės. Jis turi ir balsą, bet jis girdimas ne iš karto.

Emra lorde užpildo žmogų tuo, ko jam trūksta. Nusivylusius - gyvenimo skoniu, bailius - drąsa, bejausmius - meile, nevykėlius - talentu. Ji duoda ramybę sąžinės užgriaužtiems ir poilsį pavargusiems. Štai kodėl krašte, kuriame aš gyvenu, žmonės nemiršta kitaip: ji dovanoja jaunystę senoliams, sveikatą - sergantiems, krentantiems nuo uolos - sparnus, skęstantiems - šiaudą. Tu gali sakyti: aš laimingas, man nieko nereikia ir jos neparagauti. Tačiau taip nebūna. Anksčiau ar vėliau kiekvieno gyvenime išaušta emra lorde diena. Viena silpnumo akimirka.

Emra lorde patenka į kūną per gerklę ir išeina per gerklę kartu su kvėpavimu. Tik išeina ji ne visa, maža jos sielos dalelė - emra lieka tavo viduje. Ilgainiui lašas po lašo jos susikaupia tiek, kad ji pradeda kalbėtis su tavo siela. Iš pradžių tu išgirsti vos pagaunamą lyg gyvatės šnipštelėjimą. Tu neimi dairytis ieškodamas garso šaltinio, nes iš karto supranti - tai ji. Po kurio laiko atpažįsti ir šnabždesį. Kol emra lorde silpna ji šneka tik tada, kada silpnas tu: kelias sekundes tol, kol esi tarp sapno ir pabudimo, šiek tiek tave pagąsdina, rodydama charakterį. Tačiau dar praeis nemažai laiko, kol ji kreipsis į tave savo tikruoju balsu. Aš pažįstu žmonių, kurie pražilo vos išgirdę tą balsą.

Emra lorde balsas skamba tik tavo galvoje ir yra negirdimas niekam daugiau, tik tau. Spėk ko reikia, kad jo atsikratytum? Tik dar vieno gurkšnio. Jeigu krašte, kuriame aš gyvenu, kas nors susiprotėtų pardavinėti emra lorde, taptų neįsivaizduojamai turtingu. Tačiau čia nėra pinigų, jie niekam nereikalingi. Kol miškuose gyvena voverės ir kėkštai, čia turtingi visi.

Bet ateina laikas kai emra tavyje susikaupia tiek kiek pačio tavęs ir tau tenka su ja kovoti dėl vietos. Ir išgyvensi lygiai tiek kiek atsilaikysi. Dažniausia tai įvyksta ryte, nesvarbu nei tavo amžius, nei lytis, emra lorde užvaldo tavo balsą ir iš tavo lūpų išsiveržia kimus, urzgiantis kontraltas. Tavo asmeninis „aš”, užspiestas kažkur tavyje, nieko nebegali padaryti. Valdovė atsiima dovanas. Nuo to momento tu - ohtari, besistengiantis atkovoti savo kūną ir balsą iš voverių ir kėkštų kraujo. Ohtari, norintis pratęsti savo dienas ir atsisakantis sekančio gurkšnio. Tačiau tai beviltiška. Anksčiau ar vėliau ateina silpnumo akimirka ir tu nebegali priešintis, ir emra, gyvenanti tavyje, nugali. Ohtari ne silpnaprotis, jis viską supranta, jaučia ir atsimena, tačiau yra bejėgis.

Jausdama pergalę Valdovė ima siautėti, ji draskosi ir staugia, leisdama iš burnos putas, reikalaudama tavo nemirtingos sielos mirties. Tu pasiduodi ir pagaliau tavo sąmonė užgęsta lyg jonvabalis. Ohtari miršta pakėlęs ranką prieš save ir niekas nežino jokios priemonės tam sustabdyti.

O dabar pasižiūrėk, kaip ąsotyje teliuškuoja stebuklingoji emra lorde ir pasakyk, kad tu laimingas ir tau nieko nereikia.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Išplėšė, sulamdė, sumindžiojo, išsukiojo galūnes, sulaužyta lėle paliko gulėti ant asfalto.

Paskambinsiu!

Kad tu paspringtum savuoju „paskambinsiu”. Kad tas prakeiktas telefono ragelis įaugtų tau į stuburą ir skaudžiai vibruotų kiekvieną kartą kai tik sumeluosi.

Meilė tai plyštančio audinio garsas. Kada tu drebančiais pirštais nesugebi susisegioti sagučių, o jis žiūri į priešingą pusę ir kada tu nebeturi nieko išskyrus katiną ir korvalolą - kažkas ima plėšti audinį ir tu girdi trūkinėjančių siūlų garsą.

Meilė blanksta. Stipri meilė remiasi supratimu, supratimas - draugyste, o draugystė tai kapo akmuo tam, kas kažkada buvo. Tai tarsi „Monopolis” - laivų statykla dar ne tavo ir tu sulaikęs kvėpavimą meti kauliukus. Vienas - du - trys - pavyko. Štai tu - stambus verslininkas, tavo sąskaitos pilnos, tačiau žaidimo azartas blėsta, tas mažas laukelis nustoja būti vertingu.

Pamiršai ką reiškia jaustis laiminga. Velnias griebtų tuos pliušinius, besikeičiančius atvirutėmis, besišnabždančius laiptinėse. Velnias tegul griebia visus tuos miegamuosius rajonus, šeimynines jaunavedžių programas ir orchidėjas kapsulėse. Nesutapimai, susidūrimai, nesupratimas „kaip tai galėjo atsitikti”, šlapia pagalvė į kurią įsikandi dantimis kasnakt springdama ašaromis.

Dienoraštis. Ne, tai ne tas dienoraštis kuriuo giriesi: „pasiskaityk, kokia aš nuostabi, ypatingai trečiajame puslapyje, paskaityk”. Tai dienoraštis kurį pati bijai skaityti, nes darosi bjauru, bjauru nuo pačios savęs. Nes tu silpna, nes tu - bala ant gatvės į kurią galima įbristi purvinais batais, į kurią galima nusispjauti ir nueiti arba tiesiog peržengti. Ir tu neskaitai.

O dar rytai. Rytai praktiškai vienodi - tu arba gyva arba mirusi, bet svarbiausia, kad tik jis nepamirštų tų aštuonių skaičių. Kavos puodelis „o gal tai įvyks”, puošnesni rūbai „o gal atkreips dėmesį” ir žinoma nepridengta galva „o gal trenks žaibas ir jis staiga prisimins kokie puikūs tavo plaukai”. Vakare peršalusi, apsisnargliavusi, užsirašysi „-1″ ir pirmą kartą palaidosi tą „o gal”. Tavo atskaitos tašku taps likę 364.

Ir ką jie besakytų, tu netampi stipresne, nes tai iš tavęs išplėšė, nes tai tu buvai pasaulis. Pasaulis kuriame buvo viskas, išskyrus teisę plėšyti.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Savo nuodėmes aš išpažįstu žmonėms, nesuprantantiems nei vieno mano žodžio. Aš tai darau tikslingai.

*

Visi mūsų kiemo vaikai juokauja, kad tu vampyras.

Nes štai jau kelinta diena, vos tik vidurnaktis - ir tu pro duris.

Apsirengęs tamsia striuke, juodais kedais ir akiniais Ray Ban.

Kaimynai, tave sutikę, reikšmingai pirštais baksnoja į laikrodį:

„Penkiolika minučių po vidurnakčio”,

Šiepdami dantis ir skėsdami naguotus pirštus tau už nugaros dviprasmiškai.

O aš žiūrėdama pro antro aukšto langą (tamsoje man gerai matosi),

Noriu sušukti:

-  Patys jūs kur? A? Kur jūs patys tokiu laiku susiruošėte?

-  Ei, berniuk! Taip, tu susivėlęs berniuk! Tu išsitepei veidą kažkuo raudonu. Nusivalyk! Ne… ne… truputį kairiau prie pat smakro. Taip, gerai.

Šitame prakeiktame mieste mūsų kiemas pilnas vampyrų ir kraujo ištroškusių vaikų.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Šokis, šokis, šokis Švento Vito šokis!

Dūžta širdis, kur aš dabar ir kodėl?…

Ir kaip jis drįso su molinais kaliošais šilkiniais mano jausmų patalais žingsniuoti savo maršus?

Šiandieną aš trapus drugelio sparnas, mano alsavimu sušildytos kalnų viršūnės, pašvaiste aštriose šukėse skleidžiasi šypsena…

Aš neklijuoju, aš sukuriu iš naujo. Ir tepaspringsta jis mano likimo nuolaužomis. Aš katė ir kiekvienas iš devynių gyvenimų turi devynias inkarnacijas įprasminančias bet kurį mano pirmadienių rytą.

Perduokite jam, kad verkiu atsigulus vonioj ant šaltų grindų. Sakykit, jau kokias tris valandas.
~

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »