BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “friends”

Tarp nuobodžiai pilkai - rudos rudens spalvos
Rūke slapstosi medžiai ir krūmai lyg šmėklos baisios.
Rudenį šalta. Čia jums, draugai, ne mėnesiai vasaros.
Rudenį kivirče su gyvenimu mes dažniausiai neteisūs.

Rudenį viščiukus skaičiuojame ir atsargas kaupiame
Pomidorai, pipirai stiklainiais, mamos tik taip supranta.
Rudenį valgome sriubą karštą, o šalto alaus atsisakome.
Rudenį akmuo širdį spaudžia ir nuo širdies nenukrenta.

Rudenį tylu, balkonuose nebetriukšmauja rūkaliai.
Sulytiems žmonėms transporte nerūpi skandalai.
Ir užkietėję optimistai pavirsta tingiais miegaliais.
Vietoj tikslų ir viršūnių - menkų reikaliukų zavalai.

Rudenį į svečius einame tik jeigu turime pakvietimą,
Naujų pažinčių neieškome, senus tiltus sudeginti bijome.
Gerdami karštą vyną ir laižydami nuo šaukšto uogienę,
Draugų nebeteisiame, daug stipriau draugus savo mylime.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Labai norėjau pakomentuoti zonglieres įrašą vakarykštį (negaliu įkelt nuorodos eilinį kartą). Bet paskui nusprendžiau neteršti nekalto žmogaus blogo savo istorijomis :) Keli sakiniai apie jos Moteris, atėjusias į gyvenimą pačiu laiku ir sutvarkiusias jį, mane užkliudė. Noriu paminėti keletą savo.

Pirmiausia tai draugė. Ta, kuri nekonstruktyvi. Ji ne psichologė. Ji tiesiog metus laiko (periodas kai atrodė jog krentu į bedugnę ir nėra nei krūmo, nei žodžio, nei rankos, kurių galėčiau nusitverti) sugebėjo manęs klausytis, girdėti vieną ir tą patį vardą, kai aš sakydavau “aš noriu tau papasakoti, vėl, tu man atleisk, bet mane tai smaugia. Kankina. Ir aš nieko negaliu padaryti.” Ir tylėdavau į ragelį, rydama ašaras, o ji suprasdavo, “pakentėk” sakydavo. Tada aš žliumbdavau, “koks jis niekšas, na kaip taip galima, juk skauda.” Ir ji vėl sakydavo “taip, jis bjaurybė, aš už tave jo nekenčiu.” Ji nežinojo išeities, ji tik klausydavo. Atvažiuodavo su vitaminais ir saldainiais. Ji suprato kaip tai - judėti uždaram rate. Ji nesiūlydavo happyendo, žinodama kad aš juo nepatikėsiu. Nebuvo gėda jai prisipažinti: aš sužeista, aš nenoriu atsikelti. Dabar. O vėliau, būtinai. Vėliau - būtinai.

Dar buvo psichologė. Ta, kuri konstruktyvi. Ji atsisakė mano tuometinę būseną susieti su vaikystės traumomis. Mano keistą ryšį ji matavo kitokiais matais. Ji sakė, kad retai taip būna, kad nereikia numatyti ir spėlioti. Kad aš aplamai patyriau didžiulę laimę ir tai yra likimo dovana, nes tai tikra. O tai kas tikra, niekuomet nesibaigia. Po tų seansų, aš vėl galėdavau kvėpuoti. Ir iškęsti. Ir galvodavau, kad tai jau nebe psichologija, o metafizika, kažkas ko aš nesuprantu, ką galiu tik nujausti. Ji niekada man nesakė “paleisk”. Ji tarytum leido mylėti jį, nes daugelis tuo metu mane supančių žmonių neleido, sakė, kad aš kvailė. Jos dėka supratau, kad mano gyvenime be tos meilės neveikia niekas. Kad be jos man nafig nieko ir nereikia. Neklauskite manęs kodėl. Todėl.

Tas etapas seniai praėjęs, man net laiminga pabaiga buvo įteikta. Jau po kurio laiko dar viena Moteris atskleidė man tokią stebuklingą mantrą, burtažodį ir kada mane apima panika arba nerimas kartoju „viskas yra taip, kaip ir turi būti”. Dabar tuose žodžiuose jaučiu neįtikėtiną pasitikėjimą visatos teisingumu. Kartais pabundu ryte su jausmu - nieko nesuspėjau. Visi jau turi, o aš ne. Visi išvažiavo, aš likau. Tada sakau sau „viskas yra taip, kaip ir turi būti”. Svarbus momentas - nepalikti savo ateities visai jau be priežiūros. Ta prasme, nevarstyti jos pastoviai skvarbiu žvilgsniu, o tiesiog matyti joje save pačiose šviesiausiose laimėse.

~

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Visą spalį jaučiuosi lyg būčiau bukas agresyvus gyvulys. Priežastis labai paprasta. Aš nekenčiu rudens. Aš jam alergiška. Man nesvarbu ar lyja, ar rūkas, ar saulė šviečia ir panašiai. Rudenį noriu tik vieno. Nušliaužti į artimiausius krūmus ir, apsikabinus galvą letenomis, sukąstais dantimis, sulaukti pirmo sniego. Ar aš turiu tokią galimybę? Žinoma, kad ne. Kadangi kiekvienas, aš nemeluoju kiek-vie-nas, vaikščiojantis šia žeme, jaučia šventą pareigą pabaksnoti mano nosį į tą tu-tik-pažvelk-kokie-kaštonai-giliukai-krenta-lapai-auksiniai-ir-leidžiasi-tyliai šūdą. O kur dar kvepianti medumi karšta arbata, margos MEGZTOS! kojinės ir voratinkliai. Rrrrrr. Nekenčiu.

Todėl, kai praeitą savaitę išsikalbėjom apie tai darbe, kolegė iš karto nustatė man diagnozę. Rudeninė neurozė. Būtent. Ir vienintelis garantuotas išsigelbėjimas tai vitaminai, organizmo valymas ir dieta. Po to būsiu kaip nauja. Aš ta moteriške nelabai tikiu, nes dėl visokiausių dietų ir valymų ji turi nemenką balkį galvoj. Pamišus taip sakant. Be pagalvojusi, kad vitaminai ir mineralai tikrai nepakenks, per pietų pertrauką nuėjau į vaistinę. Va ten tai prasidėjo, vaistininkė penkiolika minučių man rodė, aiškino ir pasakojo kokia nauda ir kodėl taip brangiai, ištraukusi ne mažiau kaip šešiolika skirtingų pakuočių vitaminų, kol galiausiai lengviau atsiduso, kai aš neužtikrintai bakstelėjau į vitamino C dėžutę. Abi labai patenkintos greit atsisveikinome. Vos išėjus į gatvę sukramčiau dvi tabletes ir jau mačiau perspektyvoj, kaip po savaitės aš vėl tampu žmogumi, tai yra miela ir ružava. Taip ir buvo. Iki sekmadienio.

Sekmadienį paskambino draugė ir sučiulbėjo: „Gal nori pirmadienį po darbo su manim pavažiuoti į tokią naują atelje? Sužinojau, ten dizainerė velia, mezga, siuva tokius žaaaavinnnngus šalikėlius! Kepurytes su kutaaaiiis! Auuuskariukus su uogom rudeninėm!“ Viešpatie, moterie, tu mano draugė, tu privalai žinoti kaip aš nevirškinu viso to faking handmeido! „Ne“ urgztelėjau ir numečiau ragelį. Norėjosi cypti ir draskytis. Supratau, kad atėjo laikas drastiškoms priemonėms, griebtis už šiaudo, ta prasme už dietos.

Apie dietas aš nenusimanau visiškai, nes man jų nereikia. Tačiau prisiminiau, kad pernai žiemą buvo šovęs bzikas, ir laikiausi kažkokios holivudo žvaigždės vardu pavadintos dietos. Esmė tokia, kad valgai tik žalias avižas užplikytas verdančiu vandeniu, o po dviejų savaičių palengvėji dešimčia kilogramų ir atjaunėji penkeriais metais. Taigi, eksperimento vardan sėdėjau ant dietos savaitę ir numečiau keturis kilogramus. Paskui, per keturias dienas priaugau penkis, tačiau nurašiau tai kaip nelaimingą atsitikimą.

Išaušus pirmadieniui, iš pat ryto pavalgiau tų avižų, o vakare, grįžtant namo, užsimaniau sūrio ir paprikos. Bet aš juk ant dietos. Bet labai sūrio norisi. Ką daryti? Reikia elgtis racionaliai. Tai yra, nusipirkti dabar sūrio ir paprikos, o grįžus namo pasisverti. Vakar buvo XX kilogramų, jeigu šiandieną tapo XX-1, reiškia dieta veikia ir jokio sūrio man negalima. Atiduodu jį alkstantiems ir pamirštu. Jeigu liko tie patys XX kilogramai, tada ramiai sąžine valgau sūrį ir daržoves, o ryt pradedu dietą iš naujo. Svarstyklės parodė XX-0,5. Suvalgiau avižas, nuėjau ankščiau į lovą ir užmigau net „Sostų karų“ nesulaukus.

Šiandieną ryte mane pažadino bruzdesys virtuvėje ir kavos kvapas. Brangiausias užvažiavo pasiimti savo sportinės aprangos, kurią paliko savaitgalį, ir dabar jaučia pareigą išvirti ir paduoti man į lovą kavos. Bet juk dieta. Ar man galima kavos? Šito aš nežinau. Tačiau žinau, kad žmogui svarbu ritualas, radus mane lovoj ryte, išvirti kavos ir atnešti, žodžiu, parodyti dėmesį. O kas aš tokia, kad stočiau skersai kelio svetimiems ritualams? Kavą išgeriu su malonumu. Tada jis, pamatęs, kad esu visiškai išsibudinusi ir pasiilsėjusi, netempdamas gumos, pasinaudoja proga. Du kartus. O paskui išsišiepęs iki ausų, paklausia: „Kas pusryčiams?“ Žiūrėjau į tas šokoladines akis ir galvojau, argi įmanoma pasakyti joms, kad pusryčiams šlapios avižos? Niekaip. Šaldytuve turėjau užšaldytą picą, skardinę tuno ir taip, taip, sūrio su paprika. Pica gavosi neįtikėtinai skani, suvalgiau gabalą ir aš, užsigerdama dar vienu puodeliu kavos su grietinėle. Jam jau maunant pro duris, atsipjaudama sūrio, šūkteliu:

- Dabar tu žinai skanių pusryčių receptą!

- Žinau, - sako - ir atsiminsiu: du kartai.

Todėl nereikia pusfabrikačių pravardžiuoti fast foodu, kartais tai nemažai laiko užima. :)

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Mes ilgaausiai pliušiniai zuikučiai, įrašyti į begalę statistikų, prikimšti įvairiausių devaisų ir patirties ieškoti tamsoje. Arčiau kaip sms’as neįsileidžiame į aptvertą širdies teritoriją. Bet kartais mėnuliui kraupiai žiūrint į langą, mes imam ir pagauname signalą. Tarytum personalinį satori. Tada jau kabinamės, nors ir mažuoju piršteliu, už kiekvieno praslystančio momento.

Išsitrynusi jau riba. Tolimas? Artimas?

Žmogaus pasienis- susvetimėjimas.

Bereikšmius žodžius tariam bespalviais balsais.

Krantas ne krantas- sala ne sala- tiktai

Pastovia valios jėga, tik tikėjimu, viltimi

Priverčiam plaukti debesis.

Ir vadinam dangaus valdovais save,

Ir bijom viens kito- išduoti- ne kartą išdavę.

Ar tai meilė mus verčia judėti? Nes viltis juk akla.

Bet štai krantas tas, kur debesys plaukia laisvai,

Ir medžiai linksta prie vandens, kaip ir mes

Siekiame siekiame, gal šį kartą ir pasiseks

Turėti tą pasirinkimą arba-arba.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Kartais atmetusi visus antraeilius vaidmenis

Gerdama kavą iš vienkartinės stiklinaitės,

Staiga prajuokinu draugę ilgame onkologijos centro koridoriuje.

Sau mintyse kartodama: tai tik kūnas, mano brangioji, viskas gerai.

O balsu bet ką: apie orą, knygą, apie tai, kad vėl važiuosime prie jūros

ir rengsimės išskirtinai baltai ir žydrai.

Ir prarandu kalbos dovaną, kai ji nesiliauja kvatotis,

spausdama pleistrą prie mėlynos venos.

O naktį ateina pizdec ir bučiuoja į lūpas stipriai iki kraujo.

Ir suprantu, kad nėra tokių delnų kurie gali nuraminti iki galo.

taip noriu padėkoti tau, gyvenime, kad ramiai bėgi kelkraščiu be ypatingo tikslo ir priežasties.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »