BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “kalendorius”

Tarp nuobodžiai pilkai - rudos rudens spalvos
Rūke slapstosi medžiai ir krūmai lyg šmėklos baisios.
Rudenį šalta. Čia jums, draugai, ne mėnesiai vasaros.
Rudenį kivirče su gyvenimu mes dažniausiai neteisūs.

Rudenį viščiukus skaičiuojame ir atsargas kaupiame
Pomidorai, pipirai stiklainiais, mamos tik taip supranta.
Rudenį valgome sriubą karštą, o šalto alaus atsisakome.
Rudenį akmuo širdį spaudžia ir nuo širdies nenukrenta.

Rudenį tylu, balkonuose nebetriukšmauja rūkaliai.
Sulytiems žmonėms transporte nerūpi skandalai.
Ir užkietėję optimistai pavirsta tingiais miegaliais.
Vietoj tikslų ir viršūnių - menkų reikaliukų zavalai.

Rudenį į svečius einame tik jeigu turime pakvietimą,
Naujų pažinčių neieškome, senus tiltus sudeginti bijome.
Gerdami karštą vyną ir laižydami nuo šaukšto uogienę,
Draugų nebeteisiame, daug stipriau draugus savo mylime.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Ištikta gilaus pesimizmo priepuolio (kadangi ne kiekvienas gyvenimo momentas yra lengvas ir grakštus) pastebėjau, kad visi mano pažįstami aiškiai pasiskirstę į dvi grupes. Pirmieji tradiciškai mėgina sudėlioti žodį „laimė” turėdami raides š, i, k, n, a. Antrieji - žodį „šikna” iš raidžių l, a, i, m, ė. Kas įdomiausia, kad pirmieji negauna norimo rezultato, o antriesiems visada pasiseka.

*

Pasirodo, net paukščiai, gyvenantys monogaminėse porose visą gyvenimą, būna vienas kitam neištikimi. Suprantama žmonės, bet paukščiai, paukšteliai… Ko jie tokie bjaurybės?

*

Vasara buvo jauna
Ir graži.
O tapo tokia
Apgailėtina.
Apsivilkusi išblukusią,
Skylėtą suknelę,
Verkia visą laiką.
Aš, sako,
Sergu labai.
Iki rudens turbūt
Neišgyvensiu.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Lapkritis ateina pasakoti man apie mirtį.

Nieko kito iš jo ir nesitikiu, žinodama, kad jis gimęs Samaino naktį ir pikti keltiški velniai jo garbei kelia bokalus, pripildytus šalto lietaus.

Lapkritis lenda į dūšią kiekviena pasitaikiusia proga. Knisasi tamsiausiose jos kertelėse, savo ilgomis voro kojomis ištraukdamas į paviršių piktas, pirmaprades mintis

(Išraižyk man medyje etimologiją. O keramikoje mes gėdą paslėpkime. Ir šviesą išjunkime, kad niekas mūsų tamsiosios pusės neįžiūrėtų. Išdainuok man raudoną ledą viskio stiklinėje, ritmo sluoksniu padenk pirštus. Pakartoki refreną garsiau. Tik tuomet aš, skirtingai nuo visų blogerių, neištarsiu nuodingo žodžio ruduo. Nors nutylėjus netampa kitaip. Jis nesivalo kojų prie slenksčio ir įsilaužia su visais savo daiktais ir likučiais, kurie taip kruopščiai buvo išmetinėjami pernai. Ir prieš du metus. Pamanyk tik, jam užtenka kantrybės vėl viską surinkti po mano langais, kad ir kiek buveinių pakeisčiau. Velkasi paskui mane negarbingas niekšas, grąžindamas buvusios aistros skarmalus trys tarpai nebus taško šito sakinio gale)

kurių nesunkiai atsikratyčiau, bet… nuotaikos nėra.

Lapkritis valią keičia prokrastinacija. Šitą negražų žodį irgi sugalvojo jisai.

Visą lapkritį galvoju: „Reikia susiimti ir…”.

Bet net eilėraščiai ir tie nesirimuoja.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »