BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “memory”

Viską gali išdeginti vienintelio delno prisilietimas.

O taip norisi išgyventi meilės aplamdytai.

Mintims nerimstant paryčiu.

O štai čainikui ši mano išpažintis visai nepatinka.

Jis strakalioja, ūžia, burbuliuoja, verdančiu vandeniu spjaudosi.

- Na ko gi tu, mergaite mano,- sako:

- Gyventi paprasta.

O už pečių stovi šešėliai. Kaip futbolo aikštėj- keturi šešėliai, keturios pasaulio kryptys. Šešėliai mylėtų, mylimų, užmirštų, nepamirštamų, nekenčiamų, apgailėtinų. Tų, kurie iš dalies sukūrė mane, savo neveiklumu, silpnavališkumu, abejingumu lietėsi prie mano gyvenimo. Nekalbant apie tuos žavius, stiprius, protingus, drąsius. Tačiau apie juos aš negalvoju paryčiais. Apie juos aš paprastai šypsausi tyliai arba tyliai verkiu.

Labanakt.

P.S. O ryte išvirsiu košės dviems. Gyventi paprasta.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Visą gyvenimą, nuo pat ankstyvos vaikystės turėjau šunį ir dar kokį nors naminį gyvūną vienu metu. Tie kiti gyvūnai buvo įvairiausi ir aišku tradiciniai: žuvytės, chamekai, kanarėlės, vėžliukas. Visi tie, kurie reikalauja priežiūros ir yra nuo tavęs priklausomi. Pagyvena su tavim kažkokį jiems skirtą laiko tarpą ir išeina iš tavo gyvenimo, palikdami prisiminimą, o kartais tik tuščią narvelį ir tiek.

Tačiau šuo buvo privalomas visada. Nežinau kodėl. Nesu pamišusi šunininkė, niekada nesidrąskau, iškilus diskusijai tipo „šuo: už ar prieš“ ir panašiai. Tiesiog šuo mano gyvenime visada buvo dar vienas šeiminykštis ir, vienam išėjus, be ilgų svarstymų ir barnių jo vietą tuoj pat užimdavo kitas. Nebūtinai tos pačios veislės, bet visada tai būna šuo, ta prasme turintis normalaus šuns gabaritus, ne tas kurį nešiojies rankose visur su savim. Nieko neturiu ir prieš tokius, tačiau jie ne man. Nebijau jokių šunų, žinau kaip su jais elgtis, myliu juos. Mano ir mano artimųjų rate šuo visada buvo geriausias draugas, sargas ir lygiateisis šeimos narys.

Taigi, be šuns šiuo metu su manim gyvena dvi katės. Būtent su manim gyvena ne kitaip. Jos nėra mano draugės, jos už nieką neatsakingos tik už save asmeniškai, jos labai skirtingos. Tačiau abi man yra ta pati paslaptis. Visos trys mes susitinkam virtuvėje du kartus per dieną. Ryte ir man grįžus namo. Taip teisingai, prie maisto bliūdelio. Daugiau aš joms nereikalinga, na išskyrus tuos kelis itin retus atvejus, kaip jų katiniškose makaulėse staiga atsiranda mistinis poreikis pabūti šalia manęs porą minučių. Atkišti paausį trumpam pakasymui, murktelti kažką nesuprantamo ir, momentaliai apsigalvojus, nueiti savo keliais.

Viena jų, aristokratiškoji „ruskaja sibirskaja“. Pikta, pasipūtus, tačiau niekada nevengianti akių kontakto, mėgstanti, ištikus meilumo priepuoliui, palaižyti, o paskui žaibiškai sugriebti dantimis ją maitinančią ranką. Jos lokaciją nustatyti nesunku, dažniausia kur nors „aukščiau žemės“. Ant stalo, ant komodos, ant pavėsinės, medyje. Snukelio išraiška visada ta pati niekinanti, nešanti žinią: „все вы бляди“.

Antroji visai kitokia. Eilinė lietuviško šiukšlyno katė. Stambi, meili, nei musės nenuskriausianti. Tačiau kažkur gyliai savyje aš įtariu, jog ji ne vietinė. Ateivė. Aš nežinau kur ji būna visą laiką, ką ji daro, ką man nori pasakyti jos paslaptingos akys. Mano nuomone ji bazuojasi kažkokiame kitame išmatavime. Paraleliniame kačių pasaulyje. Apsilanko mano namuose su tik jai vienai žinomu tikslu ir, nusprendusi, kad atėjo laikas, vėl išnyksta. Būna atvejų, dažniausiai kada namuose tylu, jokio šurmulio, kasdieninės veiklos ir kada aš ramiai sėdžiu prie kompiuterio ar skaitau knygą ar žiūriu televizorių, portalas ima ir atsidaro. Ji atsiranda iš niekur. Pabučiuoja man į nosį ir nusidrėbia visu ūgiu ant knygos ar klaviatūros, ar tiesiog man ant rankų. Tačiau visada taip, kad trukdytų man daryti tai ką tuo metu darau. Jeigu nesijudinu, ji padrybso kurį laiką, jeigu nekantriai nustumiu ją, jokių problemų. Nusižiovauja, meta man žvilgsnį „nu davai, pasimatysim“ ir dingsta.

Kodėl aš tau tai pasakoju? Ogi todėl, kad vakar prieš užmiegant, mane aplankė mintis. Žinai, kada mes esame kartu, mūsų santykiai primena žmogaus ir šuns santykius. Mes rūpinamės vienas kitu, mes esame geriausi draugai, o nusikaltę tupime pabrukę uodegas, laukdami atleidimo. Aš maitinu tave- tu mane saugai. Tu maudai mane- aš ištempiu tave pasivaikščioti. Tu stengiesi pralinksminti mane liūdnomis minutėmis- aš padedu galvą ant tavo kelių.

Bet va dabar, kada tavęs nėra su manim, kada tu toli ir ilgam, aš po truputį imu virsti kate. Aš imu vengti nepažįstamų žmonių. Iš taško A į tašką B bandau nusigauti greitai ir nepastebimai, kad tik nepasipainioti po kojom tiems, kurie ims mane kalbinti, glostyti ir tąsyti. Prisileidžiu tik pačius artimiausius, žinodama jog jie netrukdys man susirietus ramiai snausti, pamaitins iš rankos ir nebrūkštelės prieš plauką. Aš suku ratus, ieškodama įėjimo į kitą išmatavimą, į tokį kuriame valandos bėga nepastebimai, kuriame galėčiau pralaukti tą nelemtą laiką be tavęs. Kuriame būčiau už nieką neatsakinga ir rūpėčiau šeimininkui. Man norisi narvo.

Bet vėl savaitgaliui atėjus, turėsiu vaidinti mažiausiai liūtę, nors iš tiesų tai inkšiu kaip šuniukas kampe.

Ai, vos nepamiršau. Šiandien ryte į mane žiūrėjo lapė. Taip tikra lapė. Mieste. Mes žiūrėjome viena į kitą nustebusios, bet be baimės. Toks keistai laimingas momentas, nes iš karto prisiminiau tavo pasakojimą apie tas, tavo ten sutinkamas lapes. Gražias, poliarines, savo uodegomis pėdsakus užšluojančias. Geras prisiminimas. Taigi, mes žiūrėjome viena į kitą, nejudėdamos kažkokį laiko tarpą, paskui ėmėme ir nuėjome kiekviena savo reikalais. Aš tikiuosi, kad ji neapsigyveno kur nors netoliese ir mes nesusitikinėsime dažnai. Aš noriu tikėti, kad tas momentas buvo vienkartinis. Kad tai ženklas.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Jeigu viso pasaulio balandžiai išstips nuo kokios nors baisios ligos,

O visų miestų laiškanešiai atsisakys dirbti, teisindamiesi, kad pasibaigė pašto ženklai, be to internetas- daug efektyviau ir kiečiau.

Jeigu traukiniai, autobusai, lėktuvai suges, o laivai užstrigs seklumose.

Jeigu elektros laidai išsilydys saulėje, nes ji bet kokiu atveju karštesnė ir ryškesnė,

Žinok, kad aš teberašau tau laiškus.

Visada.

Visa širdimi.

Retkarčiais paleisdama juos popieriniais laiveliais.

Tikiu, jie visi pasieks tavo krantus. Tai bus ne rytoj…

Tačiau kada nors tu gausi juos, visus iki vieno.

Nes aš prisimenu.

Happy birthday A.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Lygiai kvėpuoti išmoksiu… negirdimai, negirdimai.

Kad nepajustum nei ritmo, nei atodūsio.

Šąla

Vidurnaktį pajuntu -10…

Tai tik ant odos, po oda šilčiau.

Pusę atodūsio šilto

Iškvėpiu. “Viskas gerai”. Paryčiais nesunku apsimesti.

Iki pat kovo slėpsiu lūpas po šaliku,

Slėpsiu buvusią laimę kišenėse.

Buvo- nebuvo.

Įkvėpiu saldų- tiek to.

Visi mes kam nors, kada nors, ką nors atleidome.

Viskas gerai.

Tik matai, negaliu pažadėti,

Kad pajėgsiu kvėpuoti lygiau… Vargu ar pajėgsiu.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Jeigu išgirsi- sveikas,

Jeigu gali- pajuski,

Kiekviename oro gurkšnyje,

Kiekviename pietų pusrutulio žvaigždyne,

Pro šalį praskriejusiame akmenyje,

Naktinės trasos kilometre,

Jeigu gali- pajuski-

Kaip meldžiuosi už tavo sėkmę.

Jeigu kvėpuoji vėju

Savo kely į viršūnę,

Kiekviename žingsnyje,

Kiekviename atodūsyje

Pajusk mano maldą.

Jeigu bemiegę naktį

Tavo širdis į šipulius,

Man ne-pa-ke-lia-mai skaudu

Žinoti, kad tu nelaimingas.

Jeigu palūši, brangusis,

Reiškia aukštai, ten apkurto.

Reiškia buvau bejėgė,

Bet nesiliausiu. Mirsiu.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »