BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “ne eilės”

Daktare, pažiūrėk, mano krūtinėj va tokia didžiulė skylė.
Aš noriu dainuoti iš laimės virtuvėje pusę septynių ryto.
Turbūt tai beprotybė, stogas važiuoja, vėliavas aukštai iškėlęs.
Bet man nebaisu, daktare, nekraujuoja ir beveik neskauda…
Net patogu sakyčiau - stebėti kaip plaka širdis, pulsą skaičiuoti.
Taigi neskubėk jos užsiūti, daktare, tegul…
Daktare, ar tai dėl to, kad aš galbūt nežinau žaidimo taisyklių?
Jaučiu savo viduje stebuklingą neegzistuojantį pasaulį.
Ten pilys iš auksinių ir purpurinių plunksninių debesų,
Ten galima į dangų, lyg šiltą pieną, panardinti delnus.
Žiūrėk, kai nusirengiu palaidinę iš ten sklinda šviesa,
Man rodos, ji skleidžiasi ant odos ir ištirpsta ore.
Ar matai spindulį, šaunantį tiesiai iš mano širdies į zenitą?
Aš galvojau, kad jis pastebimas visiems, betgi ne
Meluoja man intonacijos, gestai, žodžiai ir žvilgsniai.
O tu vis tiek niekam papasakoti negali, taigi deja…
Ar jau reikia pradėti rūpintis normaliu spaudimu, lygiu pulsu?
Nuramink, daktare, juk pats matai kaip užpildo plaučius,
Širdį, visą kraujo apytaką - ten siaučia pavasarinė audra.
Aš nenoriu narkozės. Pasakyk man, kad meilė negydoma, daktare.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Horizontas tuščias.
Šovinys lizde.
Statusas - lost.

Nerimas
Spaudžiantis gerklę kumščiu.
Išeitis paprasta,
Sako gyvatė, ryjanti savo uodegą,
Žalią gyvenimą, virtusį stagaru, apsivijusi.
O dabar visi kartu:
Va-len-ti-nai! Va-len-ti-nai!
Žiūrėk, žiūrėk, tuoj paspruks!
Prisimerk, taikykis, laikyk,
Iki ledinio skambesio užšaldyk.
Ir tu stebi niūriai.
Žvilgsnyje šalčio ašmenys.
Nusitaikai, išspjauni žemėn kancarą.
Stebėtojai pavydžiai atkartoja gestą.
Va-len-ti-n… !

Head shot.
To be or not to be?
Not.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Svajojau aš kad tapsiu
Princese Narnijos
Su metais norai darosi
Ordinariniai

*

Nekvieskit manęs į Londoną
Neviliokit manęs į Briuselį
Lietuvoj man duokite algą
XXXXL

*

Avono agentę netyčia
Parke užpuolė maniakas
Galiausiai įsigijo tušą
Ir laką

*

Ramiai Vasilisa sau pelkėj gyveno
Bet štai caraitis su lanku ir strėle
Vestuvės virtuvė buitis ir vaikai
Kva kva

*

Aš tikiu dievas tave sutvėrė
Nes iš aminorūgščių
Negali susidaryti bjaurybė
Kaip tu

*

Ligoninėj susipažinom
Žavingas tu buvai išties
Ir aš dabar su lūžiu atviru
Širdies

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Ištikta gilaus pesimizmo priepuolio (kadangi ne kiekvienas gyvenimo momentas yra lengvas ir grakštus) pastebėjau, kad visi mano pažįstami aiškiai pasiskirstę į dvi grupes. Pirmieji tradiciškai mėgina sudėlioti žodį „laimė” turėdami raides š, i, k, n, a. Antrieji - žodį „šikna” iš raidžių l, a, i, m, ė. Kas įdomiausia, kad pirmieji negauna norimo rezultato, o antriesiems visada pasiseka.

*

Pasirodo, net paukščiai, gyvenantys monogaminėse porose visą gyvenimą, būna vienas kitam neištikimi. Suprantama žmonės, bet paukščiai, paukšteliai… Ko jie tokie bjaurybės?

*

Vasara buvo jauna
Ir graži.
O tapo tokia
Apgailėtina.
Apsivilkusi išblukusią,
Skylėtą suknelę,
Verkia visą laiką.
Aš, sako,
Sergu labai.
Iki rudens turbūt
Neišgyvensiu.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Tavo ir mano vardai
Švelnūs lyg leukonijos
Nebeskamba iš burnos
O tiktai iš po plunksnos

Tarytum juodas
Apokalipsės angelas
Suspaudęs mums gerklę
Užantspauduotų lūpas
Kampuota ar tai kryžiaus
Ar tai Dovydo žvaigždės
Formos plomba

Iš ryto telefonu
Aš kreipiuos į tave “mielasis”
O tu į mane “širdele”
Kaip ir milijonai kitų porų
Patogių
Praktiškų
Batų

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Frazė pakibo,

Atsimušusi į nepasiekiamą abonentą

Dar vieną globalaus tinklo vartotoją.

Lašais

Plauna šaltas lietus nepaaiškinamą momentą,

Su savimi nusinešdamas laikinąjį pastovumą.

Kūnas –

Tik ankšta kamera nemirtingumu nuteistajam

Kur įvykdymo nuosprendžio kantriai laukiama…

Baltu

Ant juodo buvo kadaise mums žodis apibrauktas.

O gal juodu ant balto? Ir keistai išraitytas parašas.

Sąmonės

Štormai stengiasi spėt nusidėti dar prieš įšventinimą,

Kol jausmas netrukdo, vėliau pagalvosiu apie išpirkimą.

Troškimų

Chaosas lygų širdies paviršių jau ruošia šiurkštumui.

Frazė pakibo… Vilties stebuklą išsklaido abejingumas.

Kas bus, tebūnie.

Be tavęs man nereikia šitos didelės planetos –

Begarsis signalas SOS kiekvienoje cigaretėje.

Nesupratimas

(Su juo nepakovosi) tik forma neatitikimo.

„Kieno kaltė?“ šiam rebusui aš neturiu sprendimo.

Galbūt žinutė

Materializuosis pavidalu vaiduoklio verbalinio.

Frazė pakibo…

Ta informacija jau niekada nepasieks adresato.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Lapkritis ateina pasakoti man apie mirtį.

Nieko kito iš jo ir nesitikiu, žinodama, kad jis gimęs Samaino naktį ir pikti keltiški velniai jo garbei kelia bokalus, pripildytus šalto lietaus.

Lapkritis lenda į dūšią kiekviena pasitaikiusia proga. Knisasi tamsiausiose jos kertelėse, savo ilgomis voro kojomis ištraukdamas į paviršių piktas, pirmaprades mintis

(Išraižyk man medyje etimologiją. O keramikoje mes gėdą paslėpkime. Ir šviesą išjunkime, kad niekas mūsų tamsiosios pusės neįžiūrėtų. Išdainuok man raudoną ledą viskio stiklinėje, ritmo sluoksniu padenk pirštus. Pakartoki refreną garsiau. Tik tuomet aš, skirtingai nuo visų blogerių, neištarsiu nuodingo žodžio ruduo. Nors nutylėjus netampa kitaip. Jis nesivalo kojų prie slenksčio ir įsilaužia su visais savo daiktais ir likučiais, kurie taip kruopščiai buvo išmetinėjami pernai. Ir prieš du metus. Pamanyk tik, jam užtenka kantrybės vėl viską surinkti po mano langais, kad ir kiek buveinių pakeisčiau. Velkasi paskui mane negarbingas niekšas, grąžindamas buvusios aistros skarmalus trys tarpai nebus taško šito sakinio gale)

kurių nesunkiai atsikratyčiau, bet… nuotaikos nėra.

Lapkritis valią keičia prokrastinacija. Šitą negražų žodį irgi sugalvojo jisai.

Visą lapkritį galvoju: „Reikia susiimti ir…”.

Bet net eilėraščiai ir tie nesirimuoja.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Aš sėdžiu virtuvėje kaip ir kiekvieną rytą ir matau, kad niekas nesikeičia,
Viskas lygiai taip pat kaip anksčiau. TV praneša kiekvieną įmanomą naujieną
Dėl krašto apsaugos, Europa kažką kalba apie bendras dangaus erdvės taisykles.
O aš sėdžiu virtuvėje ir jiems pritariu - Ei! Tu! pasitrauk nuo mano debesies.
Juk niekas nepasikeitė nuo to laiko. Laimingas reklaminis balsas iš ekrano
Baigia užkimti, įtikinėdamas apie geriausias prekybos centro kainas. Kainas saviems.
O aš sėdžiu savo virtuvėje ir girdžiu tik - Ei! Tu! čiuožk nuo mano debesies.
Pas mus vienodi įpročiai, kada mes kalbamės mes girdime tik save,
Niekas nesikeičia. Aš noriu laisvės, bet nežinau kaip ji atrodo.
Tu sakai - viskas gerai, babe, milijonai gyvena taip, nieko nekeisdami.
O aš sėdžiu savo virtuvėje, kur dabar visu garsu - Ei! Tu! nyk nuo mano debesies.
Pavasarį rasti šafrano svogūnėliai netikėtai ant palangės išleido šaknis.
Aš neturiu logikos. Užtat tvirtai tikiu, kad taisyklėse pastoviai atsiranda išimčių,
Kad meilė yra svarbiausia. Ir man absoliučiai vienodai kas buvo yra ar bus
Sekančiu prezidentu. Niekas nepasikeis. Saulė kaip visada tekės iš Rytų,
Po vidurnakčio mūsų pusrutulio žieminis dangus rodys Oriono žvaigždyną,
O Amūras ir vėl leis savo strėles, nes visiems berniukams patinka žaisti karą.
Ir jeigu tu jau sotus iki kaklo - įsijunk garsą, davai, kartu su manim - Hey! You! Get off of my cloud.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Nieko ir nesigavo, liūdniausia, kad jokio skirtumo. O taip tai nors teoriškai dalyvauji procese, kontroliuoji, lakstai žandus išpūtus.

*

(Dienos nuotaikos neeilėraštis.)

Trumpas lyg šūvis emocijų pliūpsnis, paskui lygi, rami pasekmių stepė.
Nieko nekaltinkim. Ribos punktyras švelniai atskyrė ugnį nuo ledo.
Juodas lapas kreida išpieštas, raudonai išdraskytas, pilkai pritepliotas.
Katastrofų šaltiniai, pratrūkę trečdaliu, surišti, numarinti, išskaidyti.

Į tu ir aš.

Tame neįmanomame, įsivaizduojamame šokyje viskas būtent taip. Tu truputėlį aukščiau.
Šalti, santūriai griežti pirštai. Suspaustos lūpos. Smelkianti šviesa.
Netikėtai sustingęs baltasis valsas. Dvi apleistų stočių vienatvės.
Ten viršuje neišklausytos, sugrubę, susmukę ir neapsisprendę

Aš ir… Ne.

Nebepaleidžia vieta ir laikas. Sulaiko atodūsiu, žvilgsniu, tekėjimu.
Degu ugnimi, imama į dangų, leisk man nukristi į šėlstantį lietų.
Liko tik šokis, staigus tarsi šūvis emocijų pliūpsnis, keistas švytėjimas
Riba išryškėja. Aš ant viršaus.

Tu – ledas.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Tu turi sparnus. Net ne vienus, o keletą - skirtingų modelių ir spalvų, priklausomai nuo nuotaikos ir aplinkybių. Ir aš žinau, kad bus rytų, kai tu pasibelsi į mano duris, netikėtas lyg baltoji karštinė, žibančiomis akimis, vaivorykštine aureole apsigaubęs, su narcizų puokšte rankoje. Aš atidarysiu duris ir spoksosiu susižavėjus, kol tu stovėsi skersvėjyje, o tau už nugaros lėtai plazdens sniego baltumo sparnai. Nes tai yra gražu. Tada pakilsi ir, paneigęs aerodinamiką, mano akių aukštyje apsuksi keletą idealių ratų, kad įsižiūrėčiau kiekvieną, taip begėdiškai išdidžiai kyščiojančią, dar šiek tiek nuo miego susiglamžiusią beveik permatomą plunksnelę. Paskui grakščiai nupikiruosi ant žolės ir suglaudęs paslėpsi juos, bet taip, kad nujausčiau, kaip jie koketiškai bando išsipešioti lauk, tarsi senovės riterio apatinių baltinių nėriniai švysčiojantys iš po apsauginių šarvų.

Arba klaikią naktį, kada aš kliedėsiu, o tamsiausiame kambario kampe kamuoliuosis juoduma, tu materializuosies iš tamsos ir įžengsi į mano miegamąjį, akinančia šypsena ir juodaisiais sparnais pasipuošęs. Ir staigiu judesiu pakils antklodė, tokiu staigiu, kad žvakių liepsnelės pašoks ir akimirką suplazdės ore. O po antklode šnarėjimas, nuogumas, šnabždesiai ir tamsa šiurkšti kaip katės liežuvis.

Aš turiu sparnus, bet jais pasinaudosiu tik vieną kartą. Nes taip ir neišmokau skraidyti, tačiau nebijau aukščio.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »