BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “neasmeniška”

Išplėšė, sulamdė, sumindžiojo, išsukiojo galūnes, sulaužyta lėle paliko gulėti ant asfalto.

Paskambinsiu!

Kad tu paspringtum savuoju „paskambinsiu”. Kad tas prakeiktas telefono ragelis įaugtų tau į stuburą ir skaudžiai vibruotų kiekvieną kartą kai tik sumeluosi.

Meilė tai plyštančio audinio garsas. Kada tu drebančiais pirštais nesugebi susisegioti sagučių, o jis žiūri į priešingą pusę ir kada tu nebeturi nieko išskyrus katiną ir korvalolą - kažkas ima plėšti audinį ir tu girdi trūkinėjančių siūlų garsą.

Meilė blanksta. Stipri meilė remiasi supratimu, supratimas - draugyste, o draugystė tai kapo akmuo tam, kas kažkada buvo. Tai tarsi „Monopolis” - laivų statykla dar ne tavo ir tu sulaikęs kvėpavimą meti kauliukus. Vienas - du - trys - pavyko. Štai tu - stambus verslininkas, tavo sąskaitos pilnos, tačiau žaidimo azartas blėsta, tas mažas laukelis nustoja būti vertingu.

Pamiršai ką reiškia jaustis laiminga. Velnias griebtų tuos pliušinius, besikeičiančius atvirutėmis, besišnabždančius laiptinėse. Velnias tegul griebia visus tuos miegamuosius rajonus, šeimynines jaunavedžių programas ir orchidėjas kapsulėse. Nesutapimai, susidūrimai, nesupratimas „kaip tai galėjo atsitikti”, šlapia pagalvė į kurią įsikandi dantimis kasnakt springdama ašaromis.

Dienoraštis. Ne, tai ne tas dienoraštis kuriuo giriesi: „pasiskaityk, kokia aš nuostabi, ypatingai trečiajame puslapyje, paskaityk”. Tai dienoraštis kurį pati bijai skaityti, nes darosi bjauru, bjauru nuo pačios savęs. Nes tu silpna, nes tu - bala ant gatvės į kurią galima įbristi purvinais batais, į kurią galima nusispjauti ir nueiti arba tiesiog peržengti. Ir tu neskaitai.

O dar rytai. Rytai praktiškai vienodi - tu arba gyva arba mirusi, bet svarbiausia, kad tik jis nepamirštų tų aštuonių skaičių. Kavos puodelis „o gal tai įvyks”, puošnesni rūbai „o gal atkreips dėmesį” ir žinoma nepridengta galva „o gal trenks žaibas ir jis staiga prisimins kokie puikūs tavo plaukai”. Vakare peršalusi, apsisnargliavusi, užsirašysi „-1″ ir pirmą kartą palaidosi tą „o gal”. Tavo atskaitos tašku taps likę 364.

Ir ką jie besakytų, tu netampi stipresne, nes tai iš tavęs išplėšė, nes tai tu buvai pasaulis. Pasaulis kuriame buvo viskas, išskyrus teisę plėšyti.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

kai gali pasirodyti, jog ėmiau ir užsiciklinau vienoje temoje ar nuotaikoje keliems mėnesiams. Ne ne ne, užtikrinu, kad taip nėra. Čia tik lengvas įspūdis po įrašo: kaip-istverti-kai-norisi-nusizudyti-9.html

*
Kažkaip šiandien gaunasi vis apie meilę, netgi kada apie mirtį.
Naktipiečiams sūris ir vynas, nors nėra su kuo jais dalintis.
Aš tau palieku paskutinę vyšnelę desertui lyg priedainį,
Nesuspėjai, gali save kaltinti.

Šaukšteliu kavą maišytis, peiliu duonos riektis iš ryto,
Po to tik savęs gailėtis, raudoti nuo jausmų pertekliaus.
Apie meilę neverta, visi nuo gimimo jos gavom už dyką.
Tik tau kažkodėl per maža.

Vienatvėj atrodo taip traukia vinis palubėj, virvė ir taburetė,
Supuotis, paskutinį atodūsį savo pabandyt per gerklę išrėkti.
Na gerai, įkalbėjai, tebūnie apie meilę, netgi kada apie mirtį.
O iš ryto ilgesį riekėmis.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

- High. We are very high.

- I’ve been higher.

- I meant distance from the ground.

- That too. (c)

Aš sutikau jį nepaprastai dideliame aukštyje. Ten kur oras išretėjęs, neapsakomai šalta, o vanduo užverda nebūdamas ypatingai karštas. Ten aukštai, kur šalta gyventi ir nebaisu numirti. Po to visą laiką tik stengiausi sugrįžti į sau įprastą lygį, kuriame nėra deguonies trūkumo, susiglaudę kūnai neledėja, o žmonės kartu išsiverda sriubos, galų gale.

Šliaužte šliaužte ilgus metus

Pakilti kartą

Aš animal aš pink aš drugs

Aš tavo alkis

Aš iki kelių jūra

Kriauklė

Smėlio smiltis

Dykumoj miražas

Aš RA

Remember

№ one

Pasaulio maža

Tavęs neapkenčiu už tai

Kad “кнут и пряник”

Ir tavo žadantys dievai

Ne visagaliai

Aš smulkmena

Klaida

Kreida

Kur nuo lentos nutrinti skubinies

Aš be

Aš šimtą kart to be

Jau žemė?

Smūgis

* “кнут и пряник” pažodinis vertimas lietuviškai - “botagas ir meduolis”. Artimiausia savoka būtų “baudi ir glostai”, bet man ji nepatinka. O rusiškai skamba prašmatniai.

** Trumpas paaiškinimas apie ką šis įrašas.

Pastaruoju metu vis tenka susidurti su teiginiais: “Jis/ji ne mano lygio”, “Aš jos/jo nevertas/ta”, “ne mano nosiai”, “ne tau Martynai mėlynas…” ir t.t. Pabandžiau įsivaizduoti. Būseną, jausmą, momentą, kad ėmei ir išdrįsai, pasinaudojai proga, pasiekti tą aukštesnį lygį, paliesti-turėti svajonių žmogų. Ir kuo tai baigiasi (vienas iš variantų).

Bandymas. The endas neišvengiamai blogas, ne happy. Sėdėsi tyliai ir dėkosi kažkam, kad išsikapstei su minimaliais sužalojimais? Verksi, gailėsies savęs “daugiau niekada”? Ar sekantį kartą pabandysi iš naujo, net žinodamas kainą?

Juk kiekvienas esame įkišę pirštą į liepsną tik tam, kad primintume sau, jog ji tikrai degina taip, kaip įsivaizdavome. Gal neklydo Visockis dainuodamas “игра стоит свеч”.

watch?v=seGI59mbv6w&feature=player_detailpage#t=7

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »