BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “pasaka”

Kartą buvo žaislas. Minkštas žaislas, prikimštas vata ir skambaus juoko dėžute su baterijomis įstatyta į pilvelį. Žaislas buvo labai kaprizingas ir jam pastoviai reikėjo pirkti vis naujus ir naujus vaikus. Žaismingo įkvėpimo pagautas, jis greitai juos sulaužydavo, prarasdamas bet kokį susidomėjimą.

Tada jis reikalaudavo naujo vaiko, būtinai ryškių spalvų, lanksčiomis rankomis ir kojomis, ir ištikimu žvilgsniu įmontuotu į akis. O kartą kalėdoms jam padovanojo visą vaikų darželį. Žaislas buvo laimingas! Jis žaidė ilgai ir nuoširdžiai, maitindamas, migdydamas, rengdamas vaikus vis naujais rūbeliais, nepiktybiškai laužydamas jiems rankas, o kartais net galvas. Kol su laiku jam vėl pasidarė nuobodu, vaikai liko pusiau aprengti, alkani, o kai kurie išvis pasimetė. Tada kažkas susiprato: vaikai žaislui – ne lėlės! Visi jie buvo surinkti ir atiduoti kitiems, nepasiturintiems žaislams.

Žaislas labai pyko, isterikavo, trypė kojomis, liedamas ašaras ir prašydamas naujų žaidimų. Jam atnešė Seimą. Žaislas ėmė jį valdyti, rengdamas spektaklius, stumdydamas, gadindamas baldus ir inventorių, dažnai net išmesdamas jam nepatikusį narį. Žodžiu, jis žmonių iš viso žaislais nelaikė. Viskas būtent taip ir buvo.

Kai žaislas paseno ir sutriušo, jis praktiškai neišeidavo iš savo dėžės, vakarais rūkė hašišą ir daug daug gėrė kartu su protingu pliušiniu meškinu, diskutuodamas moralės ir humanizmo temomis. O naktimis jam kaip košmaras sapnavosi pats pirmas sulaužytas berniukas.

Life in plastic, it’s fantastic.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Fėja, kuri nesimokė burtažodžių.

Fėja, kuri, esant reikalui, galėjo pasielgti negarbingai ir niekšiškai.

Fėja, kuri prieš miegą skaitė Blogką ir skrodimo protokolus.

Baigėsi balius zajebali. Sienomis lėtai tekėjo kraujas laikrodžio dūžių aidas, skelbdamas laiką, kada visos Princesės atvirsta moliūgais Pelenėmis.

Fėja išėjo iš pilies. Būtent išėjo, o ne išskrido plasnodama kokiais tai permatomais sparneliais. Pasakos visi tie sparneliai, Ponios ir Ponai. Fėjos turi kojas ir atstumus įveikia jomis arba naudojasi taksi paslaugomis (dvigubas tarifas iki Šabašo). Prie trečio kampo fėja sutiko blogietį teisėsaugos formos ir fasono vaikiną, kuriam tuoj pat ištiesė kojas ranką ir širdį su keliais suglamžytais eurais už kurios gavo, nežymiu judesiu įspraustą į kitą delną, sakykim… burtų lazdelę. Ir tada, mindžiodama žolę neleistinoje vietoje, fėja pasiekė duris su užrašu „pašaliniams įėjimas draudžiamas”, pro kurias įsmuko vidun nedvejodama. Apytamsėje ir tvankioje tardymo patalpoje ji kaip mat pajuto, kai prisiartino nepageidaujamas asmuo ir ėmė glaustytis. Bet fėja greitai išsigelbėjo atsikratė jo šešiomis petardomis į smilkinį…

- O kas buvo paskui? - choru paklausė nekantrūs skaitytojai.
O paskui labai mandagiai kreipėsi į barmeną:
- Ar turite, gerbiamasis, raudonai - balto vyno? Sušnabždėjo ji, mintimis jau nusikėlusi į žydruosius Kaimanus.

Ir aš neprakalbėsiu. Ir tu nebeišgirsi tiesos. Tiesos kuri reikalinga tau, ne man. Kas jeigu ne aš, gali tau pasakyti tiesą apie tiesą. Arba tiesiog sulašinti ją į tavo taurę suspausta tarp pirštų laimo skiltele.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Kraštas, kuriame aš gyvenu, turi pilką jūrą, pilkas uolas ir pilką dangų. Vėjas čia visada truputį šaltesnis nei įmanoma ištverti. Žiemą moterys ir vaikai praktiškai neišeina iš namų, o vyrai - tik į medžioklę. Namo jie parsineša sumedžiotus mažus pilkus kėkštus ir tokias pat mažas pilkas voveres. Ir vieniems ir kitiems nukertamos galvos, o kraujas suleidžiamas į molinį ąsotį. Kraujas tas niekada nekreša ir iš jo daromas mistinis gėrimas emra lorde, skonio kurio su niekuo nesulyginsi. Jis lyg džiaugsmo ašara, tik tirštesnis. Lyg motinos pienas, tik skaidresnis ir šaltesnis. Lyg lydytas perlamutras, lyg išgaruoti debesys. Pirmas jo gurkšnis - tai geriausia kas su tavim atsitinka, o paskutinis tave nužudo. Šitame krašte žmonės nemiršta nuo senatvės ir ligų, neužsimuša nukritę nuo uolos ir nenuskęsta putojančiose bangose. Mus žudo emra lorde. Tik ji viena.

Šitas gėrimas turi sielą ir ta siela yra moteriškos giminės. Jis turi ir balsą, bet jis girdimas ne iš karto.

Emra lorde užpildo žmogų tuo, ko jam trūksta. Nusivylusius - gyvenimo skoniu, bailius - drąsa, bejausmius - meile, nevykėlius - talentu. Ji duoda ramybę sąžinės užgriaužtiems ir poilsį pavargusiems. Štai kodėl krašte, kuriame aš gyvenu, žmonės nemiršta kitaip: ji dovanoja jaunystę senoliams, sveikatą - sergantiems, krentantiems nuo uolos - sparnus, skęstantiems - šiaudą. Tu gali sakyti: aš laimingas, man nieko nereikia ir jos neparagauti. Tačiau taip nebūna. Anksčiau ar vėliau kiekvieno gyvenime išaušta emra lorde diena. Viena silpnumo akimirka.

Emra lorde patenka į kūną per gerklę ir išeina per gerklę kartu su kvėpavimu. Tik išeina ji ne visa, maža jos sielos dalelė - emra lieka tavo viduje. Ilgainiui lašas po lašo jos susikaupia tiek, kad ji pradeda kalbėtis su tavo siela. Iš pradžių tu išgirsti vos pagaunamą lyg gyvatės šnipštelėjimą. Tu neimi dairytis ieškodamas garso šaltinio, nes iš karto supranti - tai ji. Po kurio laiko atpažįsti ir šnabždesį. Kol emra lorde silpna ji šneka tik tada, kada silpnas tu: kelias sekundes tol, kol esi tarp sapno ir pabudimo, šiek tiek tave pagąsdina, rodydama charakterį. Tačiau dar praeis nemažai laiko, kol ji kreipsis į tave savo tikruoju balsu. Aš pažįstu žmonių, kurie pražilo vos išgirdę tą balsą.

Emra lorde balsas skamba tik tavo galvoje ir yra negirdimas niekam daugiau, tik tau. Spėk ko reikia, kad jo atsikratytum? Tik dar vieno gurkšnio. Jeigu krašte, kuriame aš gyvenu, kas nors susiprotėtų pardavinėti emra lorde, taptų neįsivaizduojamai turtingu. Tačiau čia nėra pinigų, jie niekam nereikalingi. Kol miškuose gyvena voverės ir kėkštai, čia turtingi visi.

Bet ateina laikas kai emra tavyje susikaupia tiek kiek pačio tavęs ir tau tenka su ja kovoti dėl vietos. Ir išgyvensi lygiai tiek kiek atsilaikysi. Dažniausia tai įvyksta ryte, nesvarbu nei tavo amžius, nei lytis, emra lorde užvaldo tavo balsą ir iš tavo lūpų išsiveržia kimus, urzgiantis kontraltas. Tavo asmeninis „aš”, užspiestas kažkur tavyje, nieko nebegali padaryti. Valdovė atsiima dovanas. Nuo to momento tu - ohtari, besistengiantis atkovoti savo kūną ir balsą iš voverių ir kėkštų kraujo. Ohtari, norintis pratęsti savo dienas ir atsisakantis sekančio gurkšnio. Tačiau tai beviltiška. Anksčiau ar vėliau ateina silpnumo akimirka ir tu nebegali priešintis, ir emra, gyvenanti tavyje, nugali. Ohtari ne silpnaprotis, jis viską supranta, jaučia ir atsimena, tačiau yra bejėgis.

Jausdama pergalę Valdovė ima siautėti, ji draskosi ir staugia, leisdama iš burnos putas, reikalaudama tavo nemirtingos sielos mirties. Tu pasiduodi ir pagaliau tavo sąmonė užgęsta lyg jonvabalis. Ohtari miršta pakėlęs ranką prieš save ir niekas nežino jokios priemonės tam sustabdyti.

O dabar pasižiūrėk, kaip ąsotyje teliuškuoja stebuklingoji emra lorde ir pasakyk, kad tu laimingas ir tau nieko nereikia.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Love isn’t brains, children, it’s blood; blood screamin’ inside you to work its will.- Spike

Naktį atėjo žydroji fėja - krikštamotė, atsinešė ąsotėlį molinį, pastatė šalia, šypsojosi meiliai. Žydra buvo jos pižamėlė medvilninė ir tikras fėjiškas gobtuvas.
Kas atsitiko, mergaite, klausinėjo ji manęs, kas įvyko?..
Kad meilė tavo žaltvyksle pavirto, kviečia ji ir vilioja, klaidina ir skaudina?..
Kas atsitiko, kad meilė tavo olimpine ugnimi dega, perduodama ji iš rankų į rankas, iš lūpų į lūpas, tėvo - sūnui?
Lingavo galva fėja - krikštamotė ir Andriaus kryžius raudonas lingavo kartu su ja - šventoji raidė X, nekintama, paslaptinga.
Sek burtų lazdelę, sakė ji man, ir vedžiojo prieš akis diriguodama, o aš dainavau, dainavau jai prarastu undinėlės balsu.
Kas atsitiko, mergaite, klausinėjo fėja, kad meilė tavo pulsuojančia žvakės liepsnele tapo, užkalbama ji lyg dantų skausmas, liejama ji skystu vašku puodeliuose?..
Išsiėmė fėja stetoskopą, kad širdies mano pasiklausytų, bet neišgirdo nieko daugiau, tik teliuškavimą tylų, tamsų, neramų.
Kas atsitiko, mergaite, kad meilė tavo elfų ugnimi virto, šviečia ji bokšte aukštam niekam nepasiekiama?..
O aš žiūrėjau jai į akis geltonas, - kas atsitiko, krikštamote, kas atsitiko, kad nei viena tų ugnių manęs nešildo?
Užklojo fėja man veidą antklode, paėmė į rankas skalpelį ir kateterį, nuleisti kraujo norėjo, ir ėmė vanduo tekėti - sūrus, juodas, ledinis.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Vos dienai per kaimą persiritus ir vakarui atslinkus, pradeda Sima į laukus ruoštis. Kad nakčiai atėjus galėtų iš žvaigždžių pasiburti, paspėlioti iš kurios pusės kuri nukris, jai skirtąjį atneš. Jaunystėje, pamena, pasisekdavo- savo pirmąjį, ten prie kalvos prisišaukė. Žiūri, pakalnėje mirksi žolėj kažkas, žiba. Tikrai žvaigždė. O iš ryto, še tik, ir pats pasirodė. Palteliu trumpu, nuzulintu, marškiniais po juo purvinais, skylėtais, į kojas iš vis baisu pažiūrėti. Toks linksmas pats- „Kaip gyvenate, panele“, ir žvengia kaip arklys.

- Ačiū, gerai gyvename,- atsakė Sima. – O pats iš kur būsite, su kokiu reikalu pas mus?

- Vis jums reikalas kažkoks reikalingas,- išsišiepė. - Gal aš be reikalo jokio, paprasčiausiai grynu oru pakvėpuoti, jumis pasigėrėti.

- Kvėpuok, ar draudžia kas.

Burbtelėjo ir pati nusigando: motiną prisiminė. „Tu, Sima, grubi baisiai, dygliuota kaip agrastų krūmas. Vyrai meilias myli, švelnias. Kad kaip vijoklis vytųsi, kaip jaunas mėnuo šviestų- tarsi ir yra, tarsi ir nėr jo“.

Na koks ji vijoklis, agrastų krūmas tai tikrai. Visas grožis, kad auga tankiai, galingai. Vietoj tvoros tinka ir šiaip kokį negražų kampą paslėpti. Į vidų niekaip neįlįsi- nubraižys, išdraskys, subadys. Iš tiesų ir lįsti nėra dėl ko, ne brangenybės viduje suslėptos, šiaip- tuštuma…

Atsidusus, pasitaisė skarelę.

- Gerai jau,- pasakė,- sėskis pavėsyje, aš tuoj arbatos užkaisiu. Tau su uogiene ar be?

- Tai ką čia vienos arbatos,- nusijuokė. – Štai ko aš turiu, gersi?

Vyno Sima gyvenime gėrus nebuvo, tačiau neatsisakė. O gal iš tikro kas nors gera išeis, o jeigu ir neišeis, gailėtis nėra ko, teisti jos nėra kam. Pati save grauš? Na ir kas, kad ir kaip skaudu, dantys nuo to negenda.

Ir nepasakytum, kad viskas gerai išėjo ir visai ne taip, kaip jai svajojosi, ir užknarkė jis iš karto, tačiau Sima paslapčia džiaugėsi. Va tau ir agrastų krūmas, galvojo, kaip nors vienoje vietoje du vienodi, gal susidėlios.

Susidėliojo. Išsimiegojo, išsižiovavo, paltelį savo kūdą ant vinies pakabino, pasiliko. Kada visai atšilo pečių moliu apdrėbė, sandėlio duris sutaisė, o virtuvėje naują suolą sukalė. Ir tokį šaunų- visų suolų suolą. Atsisėda Sima ant to suolo ir taip gera jai pasidaro, taip teisinga. Tarsi ne ji pati sėdi, o kažkoks kitas žmogus- šviesus, paprastas ir nėra tame žmoguje dygliuotos žalios tuštumos. Ir mintys lengvos.

- Tu, Simka, kvaila visai,- žiūri į ją ir juokiasi. - Tartum ir suaugus boba, ir graži, bet vis išvirkščia kažkokia.

Taip ir pragyveno iki rudens. O kai medžiai lapus ėmė mesti, išsiruošė Sima į miestą dovanos. Apie dovaną ji jau seniai mąstė, tik va su pinigais vis nesueidavo. Motinos auskarus dar turėjo, tačiau kam juos kaime parduosi? Bet rugsėjį pasisekė, kaimynės vyras uždarbį gerą parsinešė, jis ir nupirko. Gavo tiek, kad geriausiai medžiagai užteko, greit nesutrinsi. Ir sagas nupirko- sunkias, blizgančias, norėdamas tokių nepamesi. Siuvo naktimis. Tik keturiolika žvaigždžių danguje pasirodo, reiškia galima jau, neprabus. Siuvo kruopščiai, neskubėdama, tik po savaitės baigė. Ir tokį paltą pasiuvo, kad generolas nepasigėdytų nešioti. Aiktelėjo jis, aišku, kur čia ne aiktelėsi.

- Nereikėjo, Simute, stengtis. O pats patenkintas sagas tik čiupinėja.

- Nešiok,- sumurmėjo. - Žiema juk ateina.

Bet pačios širdy minkšta lyg paukščio lizde: Simute.

Būtų žinojus, kaip tas paltas jai atsirūgs, nei už ką nebūtų prasidėjusi. Sudraskius būtų į smulkiausias skiautes ir paskandinus pelkėje, kad nei ženklo neliktų. Bet niekas juk nežino kas ateity jam nutiks, nebent tik žvaigždės danguje…

Apsivilko paltą ir išėjo. Ne, ne tą dieną, ne iš karto, taip po truputėlį pjaustė. Iš pradžių nagą, po to pirštą, paskui jau ir visą ranką. Pirmiausia darbą susirado.

- Va prasigyvensim,- sako. - Sekančią vasarą pirtį pastatysiu. Nenukabink nosies.

Ji ir nenukabino, ko gi- pirtis dalykas geras ir vyrui darbas reikalingas, kad nenuobodžiautų arba dar blogiau, gerti nepradėtų. Ryte suruošia jam kiaušinių, duonos, svogūnų, atsistoja prieangyje ir lydi akimis nueinantį. Jam mišką pasiekus, peržegnoja tris kartus- nuo miško juk nesimato- ir prie ūkio darbų puola. Pasibrazdina po namą ir vis prie lango, gal jau pareina? Dar pasitvarko ir į prieangį, ar nepasirodė? O kai saulė miško link pasuka, iš vis į kiemą išeina, atsistoja prie tvoros ir stovi laukdama. Jis iš pradžių dar juokėsi: - Tu, Simka, kai elektros stulpas iš tolo mataisi. Bet paskui liovėsi juoktis. Net pykti ėmė.

- Veikti turbūt neturi ką,- pasakė. - Stovi vėjyje, miegot geriau eitum, naudos daugiau būtų.

Ir rodos nieko tokio užgaulaus nepasakė, bet jausmas apėmė tarsi batu būtų paleidęs ir į pilvą pataikęs. Praverkė Sima visą naktį, bet daugiau prie tvoros nebestovėjo. O tas vis piktesnis ir piktesnis. Tai vakarienė neskani, tai atsisėdo ne ten, tai be priežasties keiktis pradeda.

- Nekultūringa tu, - sako. - Ir žmonėms tokia atšiauri, kitos bobos linksmos, o į tave pasižiūri, tokia neviltis suima nors karkis.

- Na ir eik pas savo bobas, - atšovė. - Šmutkes susirink ir eik.

O pati vis į vinį žiūri, o jeigu iš tiesų paltą pasiims ir išeis, kaip tada gyventi? Būrimo ėmėsi: beržas- nuo ašarų, ąžuolas- nuo abejingumo, drebulė- nuo neištikimybės, topolis- kad nemuštų, klevas- nuo blogų minčių, o uosis nuo visų nelaimių kartu. Kaip motina mokino: po šešias šakas nuo šešių medžių surenki, į šluotą suriši ir namus šešis kartus iššluoji. Iššluot iššlavė, bet gal medžius ne tuos pasirinko, gal žodžius teisingus pamiršo, bet grįžo jis svyruodamas ir sako:

- Snukio tavo matyt nebegaliu, kaip iš vis gyvenu su tavimi nesuprantu.

- Na nesupranti tai ir eik,- atsakė.

Taip linguodamas ir išėjo, dar durimis trenkė, kad net lentynos sudrebėjo. O paltą paliko.

Baisu pasidarė Simai, taip baisu, kad net žodžio neišlemensi. Atrodo praversi burną ir siela išlėks iš skaudančio kūno. Ir aplink save apsidairius, vis jis vaidenasi. Ir oro pilnai įkvėpti neišeina, tarsi yra jis dar tame ore, iškvėpuosi ir nieko nieko nebeliks. Taip Sima ir prasėdėjo nejudėdama visą naktį, o vos aušti ėmus, atsistojo, paltą nuo vinies nusikabino ir į laukus išėjo. Pasiekusi kalvą, dar vietos matomesnės pasiieškojo, paltą pasitiesė, atsigulė ant jo aukštielninka, įsitaisius rankas į rankoves sukišo ir ėmė dievo mirties prašyti.

Tuščiai. Nesuteikė dievas nei malonės, nei palaimos kvailai moteriškei. Tris dienas ir tris naktis gulėjo, o ketvirtąją apsigalvojo. Atsistojo, užsilipo į pačią kalvos viršūnę ir, galvą užvertusi, į naktinį dangų įsispoksojo. Į ten kur labiausia žiba. Tada ranką staigiai aukštyn iškėlė tik dryyykst, ir nusiplėšė žvaigždę nuo dangaus. Ir visai lengvai, tarsi be jokių pastangų. Žiūri į savo delną, o ten mažutė, mirksinti, gal kiek už palto sagą didesnė, tačiau vis tiek toks nieko nevertas niekutis. Prisitaikė dar kartą, dryyykst ir vėl pavyko. Taip per naktį Sima pilną prijuostę jų prisirinko. Pavargo baisiausiai, šiaip ne taip namo parklibinkščiavo ir krito miegoti. Ryte atsikėlus, pažiūrėjo: gyvos, pulsuoja, žybsi, gal tik blizgesys pakraščiuose šiek tiek nusitrynęs. Susėmė į glėbį ir, į kiemą išėjusi, visas tiesiai į agrastų krūmą išpylė. Sušlamėjo žalia tankmė, lapelius išskleidė, spyglius ištiesino, patiko reiškiasi.

Taip ir gyvena Sima: naktimis į kalvą lipa, žvaigždes nuo dangaus renka, dieną prie lango sėdi, arbatą su uogiene geria. O jei kas pro šalį eina, užuolaidą greitai užtraukia ir slepiasi.

Na ir gerai, kad ne vijoklis joks, o agrastų krūmas,- galvoja. Ir auga greičiau, ir tankuma geriau slepia, ir į vidų, kaip besistengtum, neįlįsi. O tai žiūrėk, nusisukt nespėsi, iš karto ims brautis, vogti, momentaliai ištampys ir prie paltų sau prisisiūs. Argi prisirinksi tiek, kad visų jų paltams užtektų? Dievaži, per visą gyvenimą neprisirinksi.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »