BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “sapnai”

Fėja, kuri nesimokė burtažodžių.

Fėja, kuri, esant reikalui, galėjo pasielgti negarbingai ir niekšiškai.

Fėja, kuri prieš miegą skaitė Blogką ir skrodimo protokolus.

Baigėsi balius zajebali. Sienomis lėtai tekėjo kraujas laikrodžio dūžių aidas, skelbdamas laiką, kada visos Princesės atvirsta moliūgais Pelenėmis.

Fėja išėjo iš pilies. Būtent išėjo, o ne išskrido plasnodama kokiais tai permatomais sparneliais. Pasakos visi tie sparneliai, Ponios ir Ponai. Fėjos turi kojas ir atstumus įveikia jomis arba naudojasi taksi paslaugomis (dvigubas tarifas iki Šabašo). Prie trečio kampo fėja sutiko blogietį teisėsaugos formos ir fasono vaikiną, kuriam tuoj pat ištiesė kojas ranką ir širdį su keliais suglamžytais eurais už kurios gavo, nežymiu judesiu įspraustą į kitą delną, sakykim… burtų lazdelę. Ir tada, mindžiodama žolę neleistinoje vietoje, fėja pasiekė duris su užrašu „pašaliniams įėjimas draudžiamas”, pro kurias įsmuko vidun nedvejodama. Apytamsėje ir tvankioje tardymo patalpoje ji kaip mat pajuto, kai prisiartino nepageidaujamas asmuo ir ėmė glaustytis. Bet fėja greitai išsigelbėjo atsikratė jo šešiomis petardomis į smilkinį…

- O kas buvo paskui? - choru paklausė nekantrūs skaitytojai.
O paskui labai mandagiai kreipėsi į barmeną:
- Ar turite, gerbiamasis, raudonai - balto vyno? Sušnabždėjo ji, mintimis jau nusikėlusi į žydruosius Kaimanus.

Ir aš neprakalbėsiu. Ir tu nebeišgirsi tiesos. Tiesos kuri reikalinga tau, ne man. Kas jeigu ne aš, gali tau pasakyti tiesą apie tiesą. Arba tiesiog sulašinti ją į tavo taurę suspausta tarp pirštų laimo skiltele.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Tu nešoki su manim sambos, tu nežaidi su manimi Budos,

Tu nebeieškai manyje Krišnos, tu išsižadi manyje Jėzaus.

Tu mylimiausias, brangiausias mano, kito tokio niekad nebuvo,

Net neklausysiu ką visi šneka, tu - mano laužas ir mano džiazas.

Murma šamanai, rėkia papūgos, jūros dainuoja savo cunamiais.

Moterys ieško švelnaus ir gero, moterys pešasi dėl pirmenybės.

Protas pašėlęs, uolusis protas tave vis prižada mano sapnais.

Kulkos greičiu, žinia iš dangaus pasieki mane ir virsime saulėmis.

Baimę ir nuoskaudą užkaskime amžiams, kito kelio tegul nebūna

Aš čia dėl tavęs, nori - glauski kaip vaiką, o nori, imk kūnu.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Po įrašo: nelaimingi-viduramziai-moters-dienorastis-748.html panorau šiek tiek užglostyti tą minorą. Savaip.

*

Kaip nepakeliamai kaukia viduje ilgesys tau, tau kurio aš niekada nepažinojau. Šią naktį mes mylėjomės, netikėtai nusikeldami iš vasaros į žiemą, iš lovos į žolę, iš vandens į dangų, meile švelnia ir šiurkščia. Šiąnakt buvo mūsų pirmasis kartas, šimtasis, paskutinis. Tu manęs prašei, o aš prašiau tavęs, mes abudu tylėjome ir šaukėme kaip žvėrys. Tik tu niekada to nesužinosi, mano įsivaizduojamasis meiluži. Aš rūkau cigaretę ant kurios mano krauju įmantriai užrašytas tavo nuostabus vardas ir kratau pelenus į vyno taurę. Aš išgeriu vyną užsimerkusi, bandydama įžiūrėti tavo bruožus savo vokuose. Kol kas tai vienintelė mano sugalvota magija, graži ir bevaisė, tačiau ritualas mane ramina. Aš kartosiu jį diena iš dienos tol, kol materija pasijudins iš savo vietos. Tu paskambini. Tačiau tavo skambučiai tokie trumpi ir nervingi, kad aš nespėju atsiliepti. Jie sustingsta čia ir dabar, tarp buvo ir bus, kaip cementas, kaip ledas. Aš nusiraminu, vargu ar tai būtų buvęs reikšmingiausias pokalbis mano gyvenime. Vynas šildo. Jaučiu kaip tavo vardas mano krauju išsivaikšto po visą kūną. Man šilta ir gera. Man ir besidraskančiam vilkiūkščiui po mano širdimi.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Savo nuodėmes aš išpažįstu žmonėms, nesuprantantiems nei vieno mano žodžio. Aš tai darau tikslingai.

*

Visi mūsų kiemo vaikai juokauja, kad tu vampyras.

Nes štai jau kelinta diena, vos tik vidurnaktis - ir tu pro duris.

Apsirengęs tamsia striuke, juodais kedais ir akiniais Ray Ban.

Kaimynai, tave sutikę, reikšmingai pirštais baksnoja į laikrodį:

„Penkiolika minučių po vidurnakčio”,

Šiepdami dantis ir skėsdami naguotus pirštus tau už nugaros dviprasmiškai.

O aš žiūrėdama pro antro aukšto langą (tamsoje man gerai matosi),

Noriu sušukti:

-  Patys jūs kur? A? Kur jūs patys tokiu laiku susiruošėte?

-  Ei, berniuk! Taip, tu susivėlęs berniuk! Tu išsitepei veidą kažkuo raudonu. Nusivalyk! Ne… ne… truputį kairiau prie pat smakro. Taip, gerai.

Šitame prakeiktame mieste mūsų kiemas pilnas vampyrų ir kraujo ištroškusių vaikų.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Tu turi sparnus. Net ne vienus, o keletą - skirtingų modelių ir spalvų, priklausomai nuo nuotaikos ir aplinkybių. Ir aš žinau, kad bus rytų, kai tu pasibelsi į mano duris, netikėtas lyg baltoji karštinė, žibančiomis akimis, vaivorykštine aureole apsigaubęs, su narcizų puokšte rankoje. Aš atidarysiu duris ir spoksosiu susižavėjus, kol tu stovėsi skersvėjyje, o tau už nugaros lėtai plazdens sniego baltumo sparnai. Nes tai yra gražu. Tada pakilsi ir, paneigęs aerodinamiką, mano akių aukštyje apsuksi keletą idealių ratų, kad įsižiūrėčiau kiekvieną, taip begėdiškai išdidžiai kyščiojančią, dar šiek tiek nuo miego susiglamžiusią beveik permatomą plunksnelę. Paskui grakščiai nupikiruosi ant žolės ir suglaudęs paslėpsi juos, bet taip, kad nujausčiau, kaip jie koketiškai bando išsipešioti lauk, tarsi senovės riterio apatinių baltinių nėriniai švysčiojantys iš po apsauginių šarvų.

Arba klaikią naktį, kada aš kliedėsiu, o tamsiausiame kambario kampe kamuoliuosis juoduma, tu materializuosies iš tamsos ir įžengsi į mano miegamąjį, akinančia šypsena ir juodaisiais sparnais pasipuošęs. Ir staigiu judesiu pakils antklodė, tokiu staigiu, kad žvakių liepsnelės pašoks ir akimirką suplazdės ore. O po antklode šnarėjimas, nuogumas, šnabždesiai ir tamsa šiurkšti kaip katės liežuvis.

Aš turiu sparnus, bet jais pasinaudosiu tik vieną kartą. Nes taip ir neišmokau skraidyti, tačiau nebijau aukščio.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Daktaras, kuris gydo mane nuo gyvenimo (ir labai brangiai ima, nes garantuoja rezultatą), dažnai kartoja: - Vaikeli, tik nesikūprink. Būsi susigūžus, niekas tavęs nepastebės- ilgiau gyvensi. Ilgiau kankinsies.
Jis man priminė tokį ne naują, bet įdomų žaidimą iš vaikystės. Reikia išeiti į gatvę ir eiti tiesiai ir tiesiai ir tiesiai ir niekur nepasukti, ir visas kliūtis peržengti, peršokti, persikabaroti pagaliau. Ir taip kol neatsibosta. Vaikystėje atsibosdavo gana greit, todėl susigalvodavome ką nors kitą. Dabar taip greit nesusigalvoja, todėl aš neapeinu tik žmonių, tegul patys mane apeina, traukiasi iš kelio. Aš dabar kaip tas pats pirmasis šliužas išlipęs iš vandenyno gelmių ir mano galūnės jau nori bet, nelabai dar pritaikytos sausumai, moka tik tiesiai. Yep, babe, evolution has not always been kind to you.
Kas apsirūkius? Aš apsirūkius? Neee… aš dar tik šildau dūmą ir šiaip velnius vaikau.
Todėl sėdžiu, kaip niujorkietiškas pacanas “los dias”, plaukai į arklio uodegą, kapišonas iki nosies ir pasiutusiai žvėriškai visų neapkenčiu vaizduoju pizdec kokią užsiėmusią. Mano smegenys liko darbe, stiklainyje ant stalo. Auginu jas ateičiai. Ateitis nuostabi. Prašau, kol kas nelįskit į mano galvą, ten tuščia, viskas liko ant darbo stalo.
Man rodos aš užsiciklinau. Man rodos aš užsiciklinau.
Su artimaisiais ir draugais elgiuosi kaip koks nevykęs kompiuterinis virusas. Tipo aš tokia vargšelė, nelaiminga, jėgos baigia išsekti, tai jūs patys, būkit geri, išsitrinkit ten pas save ką nors labai svarbaus, kokią programėlę susigadinkit. Ir mane išsiuntinėkit visiems savo pažįstamiems. Ar sunku jums? Sunku? Tai tada ką nors tokio nelabai reikalingo. Pagalvokit, jeigu kiekvienas ištrins po smulkutį nereikalingą, nereikalingo pasaulyje bus daug mažiau…
Suprask, man- stabligė. Bet ne ta, kur nuo purvinų žemių užsikrečiama. Liūdna.
Heal me, my darling, heal me, my darling.
Atsilaikysiu kaip nors iki gruodžio, ne ilgiau. Tada tau atskleisiu viską, ką žinau. Pavyzdžiui, kodėl taip kvailai elgiuosi. Skaitau tarp eilučių, o paskui gailiuosi. Jei iš musės dramblys 100 procentų- bledstva. Kaip ten sakė F. nesapnuoji šiaip sau. Šiaip sau iš vis niekada nieko nebūna. Vėjas nešioja sėklas, kad užderėtų reik šūdo. Jeigu dzen užsikimšęs, pasinerkim į dao. Paskui pažiūrėsim kas iš to gavosi. Galvojame meilė- gauname tik pagalį. Simbolizmas tragiškas, nereik būt aiškiarege. Vandenynas gilus, o ant kranto sausa. Nuo savo balso prarandu klausą. Repuoju kas antrą dieną, ne dažniau. Atrodo viskas. Pabrauk reikalingus. Surūkiau.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Pašoki nakties vidury su aiškiu šūksniu lūpose:
Hjuston! Ai hev a problem! Ai hev a problem!

Bet gi ne- štai mėnulis, štai medžiai, į stiklą beldžias lietus.
Hjuston, ai em ol rait, okei. Viskas tvarkoj, Hjuston.

Pasiraivai, nusišypsai, pakalbini šunį, meiliai paglostai katę,
Skaitmeniniame rojuj save užfiksuoji nuspaudusi knopkę.

Tačiau tolumoj atsišaukia kažkas šnabždesiu ar trenksmu.
Ei, du ju hev sam problem? Hau a ju, Hjuston?!

:)

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »