BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “stulpeliu”

Aš noriu susirgti.
Labai sunkiai, net mirtinai.
Kad matyt tavo baimę.
Kad tave užvaldyti galutinai.
Noriu tirpti vašku. Smėliu
Byrėti tarp tavo drebančių pirštų.
Kad kamuojamas troškulio,
Nuo manęs atsiplėšt negalėtum.
Kad kankinamas sielvarto,
Į mane negalėtum atsižiūrėti.
Kad atodūsiais savo
Tavo sužeistą širdį plėšyčiau.
Kad suspaudęs mane glėbyje,
Supuotum beviltiškai verkdamas.
Kad maldautum tavęs nepalikti,
Kiaurą naktį prie lovos klūpodamas.
Iškamuota karščiu,
Paryčiais pradėjus kliedėti,
Pažadėti: nemirsiu.
Ir to pažado neištesėti.
Išnykti, suirti,
Ištirpt amžinybės rūke.
Aš bijau nesuspėti
Padaryt to anksčiau už tave.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Šiandieną tylime, net nežinau keliom kalbom.
Tylėjimas - tai auksas, mes auksu nesimėtom.
Nesusprogdinami tarp mūsų tiltai
Vaikščiot jais saugu,
Už tai sumokame lesykla, buitimi,
Šiltu kampu.
Už lango varna bando susirasti
Sau pusryčiams apšalusių šermukšnių
Tai buvo vakar, šiandien jau šilčiau…
Kaimynų šuo mėgina pavadį nutraukti.
Atsakymai į klausimus dėl ko,
Kodėl, su kuo?
Suplėšys tylą? Ne, nebūtinai…
Tokia didžiulė laimė - būti reikalingu.
Tokia didžiulė laimė - laukiantys namai.
Tik vėjo gūsis pakelia aukštai
Ne laiško, medžio - rudą lapą
Paskutinį.
Telieka atminty,
Kol nepradėtos naujos, tuščios užrašinės…
Viskas gerai, nurimk,
Šiandieną mūsų neužgrius dangus plieninis.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Nuo tavo pasitikėjimo savimi, man kyla temperatūra.
Sušalus žiovauju. Spjaunu į šulinį. Nustatau apertūrą.
Vaikštau pėsčia, nesiveju autobuso, bet štai kur fokusas
Prie antros sankryžos man pavyksta apjungti libido ir logos.

Einu į turgų, svarstyklėmis netikiu, dvyniais - tuo labiau.
Vengiu vienatvės. Ieškau vienatvės. Kankinuosi minioj.
Perku apelsinų keturis vienetus. Išspaudžiu keletą.
Nešioju Chanel. Prašau šanso. Labai bijau pasenti.

Norėjai kad neabejočiau žiūrėdama tau į akis?
Nepatikėjau. Išsimetu kortas. Šešiakė. Širdys.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Vandenynas užlieja mano salas,

O tavo miestai vėl dega.

Tu kelionei ruoši jachtos bures,

Aš išskrendu į Ašchabadą.

Net jeigu abudu nuspręsim - užtenka.

Nepaliksime savo orbitų.

Tau moralinę žalą likimas padengia.

O vardas mano Lilit.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

kai gali pasirodyti, jog ėmiau ir užsiciklinau vienoje temoje ar nuotaikoje keliems mėnesiams. Ne ne ne, užtikrinu, kad taip nėra. Čia tik lengvas įspūdis po įrašo: kaip-istverti-kai-norisi-nusizudyti-9.html

*
Kažkaip šiandien gaunasi vis apie meilę, netgi kada apie mirtį.
Naktipiečiams sūris ir vynas, nors nėra su kuo jais dalintis.
Aš tau palieku paskutinę vyšnelę desertui lyg priedainį,
Nesuspėjai, gali save kaltinti.

Šaukšteliu kavą maišytis, peiliu duonos riektis iš ryto,
Po to tik savęs gailėtis, raudoti nuo jausmų pertekliaus.
Apie meilę neverta, visi nuo gimimo jos gavom už dyką.
Tik tau kažkodėl per maža.

Vienatvėj atrodo taip traukia vinis palubėj, virvė ir taburetė,
Supuotis, paskutinį atodūsį savo pabandyt per gerklę išrėkti.
Na gerai, įkalbėjai, tebūnie apie meilę, netgi kada apie mirtį.
O iš ryto ilgesį riekėmis.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Tave įsimyliu iš devinto žodžio, iš devintojo žvilgsnio.
Meilė tavo nuodinga ir smaugianti tarsi šakos vijoklio
Išlupa man akis, pirštų odą degina rūgštimi ir siera,
Persekioja sulėtinta sprogstamąja kulka sidabrine.

Ir prasideda grybų sezonas virš tavos Hirosimos,
Radiacijoj sirpsta širdis išvengusi smūgio bangos.
Lyg drugelis į baltą šviesą, kurioje likimas nulemtas -
Boba su tuščiu kibiru vidumi - labai blogas ženklas.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Liepos karštyje miestas panyra tarytum į sapną,
Kutena saulė nosį ir skruostus įraudusius nuo pūko.
O aš glaudžiuos vis labiau ir tavo lygų kvėpavimą
Jaučiu ant pakaušio.

Ką gi, kol dar gyvi esame, tęskime tą žaidimą,
Sudėliokime šį paveikslą iš mažų gabalėlių miražo.
Girdi, žemė dunda? Kalnas eina pas Mahometą,
Dangus jau užtemo.

Ten žaibai ir griaustiniai susitikę vėl išsiskyrė,
Išsiliejo, prakiuro, užpylė ir mus iki stogo. Bijau.
Neliko dangaus nei žemės, tik ta vienišumo žvaigždė
Vis arčiau ir arčiau.

Aš noriu užmigti, kaip išplautas, užmirštas akmuo,
Bet saulė vėl ima bučiuoti švelniai rankas ir veidą.
Kur tu? Kas tu? Žemė - oras - ugnis - vanduo?
O apkabinti nėra ką…

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Kaip gyvenimas? - klausi. Tikrai yra buvę geriau.
Supratau aš staiga, kad jis juda uždara linija.
Bet tai nesvarbu, man tikėjimo ir jėgų truputėlį daugiau…
Pavasaris kalendorinis, o dangus toks šaltai - mėlynas.

Ir šildau aš sielą, surambėjusią per šią žiemą, degtine,
Įjungusi pilnu pajėgumu radiatorių ir grindų šildymą.
Ir keikiu aš gamtą ir atšiaurų klimatą nuoširdžiai keikiu,
Ieškodama kas dabar mane ne žodžiu, o kūnu sušildys.

Yra buvę geriau… Tikrai yra buvę. Atrodo dar vasarą praeitą…
Ir visai nesiginčiju, kai sakai man: nauja vasara netrukus ateis.
Tiesiog gyvenu. Tiksliau egzistuoju, nes kaip ir buvo žadėta
Šaltos dienos, užtrukusios po žiemos, virto, bjaurybės, metais.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Smilkiniuos realybė skaičiuoja sekundėmis pulsą,

Liežuvio paviršium ragauju šiauriausiąjį polių,

Kad srove… kad iš kojų… kad agonija iki konvulsijų…

Prisikelti numirus ten, kur svajonės įvardinti negaliu.

Laiškus užbaigiu parašu: “Tavo…”. Iš kur tos negyvos dykros?

Nors dar migdo iliuzija, tarsi pudra saldi ant pyrago.

Tik jaučiu, kad tos raidės pakrikusios, kreivos, netikros…

Kažkada mums atrodė, kad nieko nėra neįmanomo.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Tai artėja prie pabaigos, prie numatyto galo,

Užtikrintai ir neišvengiamai skaudžiai, iš lėto.

Kantrybės perteklius niekam netinka prie veido

Manoji pasibaigė vakar.

Bet aš saugau tave, saugau tave kaip galiu,

Jau pamirštu tave, sunkiai, bet pamirštu.

Nuo įkaitusių lūpų virpančiais pirštais trinu

Todėl iki šiol gyva dar.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »