BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “vert”

Svajojau aš kad tapsiu
Princese Narnijos
Su metais norai darosi
Ordinariniai

*

Nekvieskit manęs į Londoną
Neviliokit manęs į Briuselį
Lietuvoj man duokite algą
XXXXL

*

Avono agentę netyčia
Parke užpuolė maniakas
Galiausiai įsigijo tušą
Ir laką

*

Ramiai Vasilisa sau pelkėj gyveno
Bet štai caraitis su lanku ir strėle
Vestuvės virtuvė buitis ir vaikai
Kva kva

*

Aš tikiu dievas tave sutvėrė
Nes iš aminorūgščių
Negali susidaryti bjaurybė
Kaip tu

*

Ligoninėj susipažinom
Žavingas tu buvai išties
Ir aš dabar su lūžiu atviru
Širdies

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Kraštas, kuriame aš gyvenu, turi pilką jūrą, pilkas uolas ir pilką dangų. Vėjas čia visada truputį šaltesnis nei įmanoma ištverti. Žiemą moterys ir vaikai praktiškai neišeina iš namų, o vyrai - tik į medžioklę. Namo jie parsineša sumedžiotus mažus pilkus kėkštus ir tokias pat mažas pilkas voveres. Ir vieniems ir kitiems nukertamos galvos, o kraujas suleidžiamas į molinį ąsotį. Kraujas tas niekada nekreša ir iš jo daromas mistinis gėrimas emra lorde, skonio kurio su niekuo nesulyginsi. Jis lyg džiaugsmo ašara, tik tirštesnis. Lyg motinos pienas, tik skaidresnis ir šaltesnis. Lyg lydytas perlamutras, lyg išgaruoti debesys. Pirmas jo gurkšnis - tai geriausia kas su tavim atsitinka, o paskutinis tave nužudo. Šitame krašte žmonės nemiršta nuo senatvės ir ligų, neužsimuša nukritę nuo uolos ir nenuskęsta putojančiose bangose. Mus žudo emra lorde. Tik ji viena.

Šitas gėrimas turi sielą ir ta siela yra moteriškos giminės. Jis turi ir balsą, bet jis girdimas ne iš karto.

Emra lorde užpildo žmogų tuo, ko jam trūksta. Nusivylusius - gyvenimo skoniu, bailius - drąsa, bejausmius - meile, nevykėlius - talentu. Ji duoda ramybę sąžinės užgriaužtiems ir poilsį pavargusiems. Štai kodėl krašte, kuriame aš gyvenu, žmonės nemiršta kitaip: ji dovanoja jaunystę senoliams, sveikatą - sergantiems, krentantiems nuo uolos - sparnus, skęstantiems - šiaudą. Tu gali sakyti: aš laimingas, man nieko nereikia ir jos neparagauti. Tačiau taip nebūna. Anksčiau ar vėliau kiekvieno gyvenime išaušta emra lorde diena. Viena silpnumo akimirka.

Emra lorde patenka į kūną per gerklę ir išeina per gerklę kartu su kvėpavimu. Tik išeina ji ne visa, maža jos sielos dalelė - emra lieka tavo viduje. Ilgainiui lašas po lašo jos susikaupia tiek, kad ji pradeda kalbėtis su tavo siela. Iš pradžių tu išgirsti vos pagaunamą lyg gyvatės šnipštelėjimą. Tu neimi dairytis ieškodamas garso šaltinio, nes iš karto supranti - tai ji. Po kurio laiko atpažįsti ir šnabždesį. Kol emra lorde silpna ji šneka tik tada, kada silpnas tu: kelias sekundes tol, kol esi tarp sapno ir pabudimo, šiek tiek tave pagąsdina, rodydama charakterį. Tačiau dar praeis nemažai laiko, kol ji kreipsis į tave savo tikruoju balsu. Aš pažįstu žmonių, kurie pražilo vos išgirdę tą balsą.

Emra lorde balsas skamba tik tavo galvoje ir yra negirdimas niekam daugiau, tik tau. Spėk ko reikia, kad jo atsikratytum? Tik dar vieno gurkšnio. Jeigu krašte, kuriame aš gyvenu, kas nors susiprotėtų pardavinėti emra lorde, taptų neįsivaizduojamai turtingu. Tačiau čia nėra pinigų, jie niekam nereikalingi. Kol miškuose gyvena voverės ir kėkštai, čia turtingi visi.

Bet ateina laikas kai emra tavyje susikaupia tiek kiek pačio tavęs ir tau tenka su ja kovoti dėl vietos. Ir išgyvensi lygiai tiek kiek atsilaikysi. Dažniausia tai įvyksta ryte, nesvarbu nei tavo amžius, nei lytis, emra lorde užvaldo tavo balsą ir iš tavo lūpų išsiveržia kimus, urzgiantis kontraltas. Tavo asmeninis „aš”, užspiestas kažkur tavyje, nieko nebegali padaryti. Valdovė atsiima dovanas. Nuo to momento tu - ohtari, besistengiantis atkovoti savo kūną ir balsą iš voverių ir kėkštų kraujo. Ohtari, norintis pratęsti savo dienas ir atsisakantis sekančio gurkšnio. Tačiau tai beviltiška. Anksčiau ar vėliau ateina silpnumo akimirka ir tu nebegali priešintis, ir emra, gyvenanti tavyje, nugali. Ohtari ne silpnaprotis, jis viską supranta, jaučia ir atsimena, tačiau yra bejėgis.

Jausdama pergalę Valdovė ima siautėti, ji draskosi ir staugia, leisdama iš burnos putas, reikalaudama tavo nemirtingos sielos mirties. Tu pasiduodi ir pagaliau tavo sąmonė užgęsta lyg jonvabalis. Ohtari miršta pakėlęs ranką prieš save ir niekas nežino jokios priemonės tam sustabdyti.

O dabar pasižiūrėk, kaip ąsotyje teliuškuoja stebuklingoji emra lorde ir pasakyk, kad tu laimingas ir tau nieko nereikia.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Meilė, lyg Dovydo žvaigždė nubraižyta ant mano nugaros, traukia į save visas kulkas, įskaitant ir tas, kurios buvo skirtos ne man. Netgi tie, kurie anksčiau buvo man abejingi ima ją matyti ir jaučia nepaaiškinamą pagundą sužeisti mane.

Ir vieną dieną dievas, kuris šiaip jau yra mielaširdingas, tarp pilkų žemės šešėlių įžiūrėjęs tos prakeiktos žvaigždės spindėjimą, neatsisakys savo dieviškos teisės pasiųsti man savo violetinį žaibą. Žaibą- kuris perskros ir žvaigždę, ir odą, ir krūtinę ir, atsispindėjęs nuo medaliono, kurį nešioju pasikabinusi ant kaklo, susiras mano širdį ir sudaužys ją į šipulius.

Tai neišvengiama. Todėl kol ji, toji žvaigždė, žėri ir degina mažiausiai apsaugotą kūno vietą tarp mano menčių, aš galiu tik melstis- tik ne dabar, prašau dar ne dabar…

Ir tik tuomet, kada tu, priėjęs iš nugaros, apkabini mane ir, apsivijęs rankomis, priglaudi prie savo krūtinės, aš jaučiuosi saugi.

(karta metro)

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »