BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sausis 2013 archyvas

Panaudodami draudžiamus kovinius veiksmus, peržengiame ribą.

Žodžio meistre, žodžio dieve- tu vėl piktas ir vienišas.

Išsvaidau daiktus, pametu prasmę, nemigos kalavijus galandu.

Galandu ir pamenu. Paskelbėme paliaubas, tačiau ir vėl radai priežastį

Atidengti ugnį.  Sukeisti vietomis šilumą su šalčiu.

Tragedijų kurėjau, kraštutinumų meistre, tu  tik nepamiršk,

Kad aš gyva dar, o dabar paraidžiui-

M a n i r g i s k a u d a.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Lygiai kvėpuoti išmoksiu… negirdimai, negirdimai.

Kad nepajustum nei ritmo, nei atodūsio.

Šąla

Vidurnaktį pajuntu -10…

Tai tik ant odos, po oda šilčiau.

Pusę atodūsio šilto

Iškvėpiu. “Viskas gerai”. Paryčiais nesunku apsimesti.

Iki pat kovo slėpsiu lūpas po šaliku,

Slėpsiu buvusią laimę kišenėse.

Buvo- nebuvo.

Įkvėpiu saldų- tiek to.

Visi mes kam nors, kada nors, ką nors atleidome.

Viskas gerai.

Tik matai, negaliu pažadėti,

Kad pajėgsiu kvėpuoti lygiau… Vargu ar pajėgsiu.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Jeigu išgirsi- sveikas,

Jeigu gali- pajuski,

Kiekviename oro gurkšnyje,

Kiekviename pietų pusrutulio žvaigždyne,

Pro šalį praskriejusiame akmenyje,

Naktinės trasos kilometre,

Jeigu gali- pajuski-

Kaip meldžiuosi už tavo sėkmę.

Jeigu kvėpuoji vėju

Savo kely į viršūnę,

Kiekviename žingsnyje,

Kiekviename atodūsyje

Pajusk mano maldą.

Jeigu bemiegę naktį

Tavo širdis į šipulius,

Man ne-pa-ke-lia-mai skaudu

Žinoti, kad tu nelaimingas.

Jeigu palūši, brangusis,

Reiškia aukštai, ten apkurto.

Reiškia buvau bejėgė,

Bet nesiliausiu. Mirsiu.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Mama tave perspėjo saugotis tokių vyrų. Visos mamos perspėja savo dukras dėl jų. Tai tokio tipo vyrai, kuriems nusišypsojus, tavo mintys ima painiotis. Tai tokie vyrai, kurie sėdėdami prie iškilmių stalo su tavo artimaisiais, nuleidę ranką po stalu, ima glostyti tavo šlaunį. Tokio tipo vyrai daro tau prakeiktai blogą įtaką.

Didelis Piktas Vilkas

Didelės didelės akys, kad geriau tave matytų. Didelės didelės rankos, kad liestų tave. Dideli dideli dantys, kad galėtų tave suvalgyti, jei tik tu panorėsi.

Didelis Piktas Vilkas- ryškus, žavus ir pavojingas. Visada ieškantis naujos aukos, puolančios jam į glėbį. Tik šį kartą jos neišgelbės joks medžiotojas. Tik ne nuo tokio tipo vilko.

Tu sėdi prie savo stalo, žmonės šurmuliuoja aplink tave. Tu žiūri į monitoriaus ekraną, tavo pirštai lengvai, skubiai liečia klavišus, tu darai viską, kad tik nepakeltum galvos ir nepasižiūrėtum į jį. Todėl, kad vos sutikus jo žvilgsnį, tu imsi taikyti pasakas tikriems žmonėms, tikram gyvenimui.

Tu jauti, kad jis žiūri į tave. Pašaipiai šypsosi, matydamas tavo pastangas. Jam tai patinka. Patinka, kad tu negali savęs suvaldyti, kada tai liečia jį. Net žinodama tai, net susierzinusi, kad negali pasipriešinti jo valdžiai tau ir pasipūtimui, tu negali niekuo sau padėti ir pakeli akis. Štai ta lengva triumfo šypsenėlė jo veide, štai akys sklidinos linksmumo, pasitenkinimo ir geismo.

Visada geismo.

Tai tavo galia. Tu žinai, jis tavęs geidžia. Tai maža pergalė, žinant kaip stipriai tu geidi jo, tačiau tu susirenki savo trofėjus, kad ir kokie nereikšmingi jie yra. Tu studijuoji jo veidą, netikėtai supratusi, kad nieko nebegali jame įskaityti. Jis turėjo visą gyvenimą savo pokerio lošėjo kaukei prisitaikyti. Čia tik tu naujokė.

Jis gražus. Tai paviršutiniška, tačiau taip yra, ir tu žinai, kad tai viena iš priežasčių, kodėl tu nori jo. Jis intelektualus ir sąmojingas, ramus, pasitikintis ir laisvas. Tu per ilgai užsispoksojai, pajutusi kaip jo veide formuojasi šypsena ir jis stengiasi nesusijuokti garsiai.

Jis pakreipia galvą, nežymiai gestikuliuodamas į šalia esantį nedidelį kambarį. Jis atsistoja ir, metęs tau kviečiantį žvilgsnį, prasibrauna pro žmones, uždarydamas paskui save duris. Net nebandydama jo ignoruoti, tu atsikeli iš savo vietos ir nuseki paskui jį. Įėjusi į kambarį, užrakini duris už savęs. Jis kelias sekundes gėrisi tavimi, net neslėpdamas savo pergalingos šypsenos, ir tau norisi gerai pliaukštelėti jam vien tik todėl, kad jis toks. Jis palinksta prie tavo lūpų švelniai bučiuodamas, tavo rankos pakyla prie jo kaklo, plaukų, pečių, stengiesi priglausti jį kuo arčiau savęs. Tačiau jis atsitraukia ir, akimis įspėdamas tave, priglaudžia pirštą tau prie lūpų „Šššš..“

Jo aistringos lūpos paliečia tavo kaklą, o ranka švelniai įslysta tau į kelnaites. Tavo kvėpavimas darosi paviršutiniškas ir dažnas nuo kiekvieno jo lūpų ir pirštų judesio. Jis liečia tave būtent taip, kaip tu to nori, būtent taip, kaip jam patinka. Tu tik bandai išstovėti ant kojų, bandai išsaugoti protą ir mėgautis jausmu, sukeltu jo pirštų. Tu tik koncentruojies ties augančiu karščiu ir kojų virpėjimu, kada jo pirštai įeina į tave. Vibruojanti riba pasiekia tave ir tu, užsimerkusi pro vokus, matai tamsoje sproginėjančius ir išnykstančius taškelius.

Jo rankai atsitraukus, tu pakeli savo veidą ir tą pačią akimirką jūsų lūpos susitinka. Apsiblaususios akys šypsosi, o rankos apsiveja tave. Tu jautiesi sugrįžus į savo pasaką.

Jis nutraukia bučinį ir lūpomis nuslydęs iki tavo ausies karštai sušnabžda: „Aš kraustausi iš proto dėl tavęs“. Tu šypsaisi. Tu šypsaisi ta pergalinga šypsena, kuri paprastai puošia jo veidą. Jis žiūri į tave susižavėjęs. „Aš kraustausi iš proto dėl tavęs“- pakartoja tyliai, palikdamas vos juntamą, lengvą bučinį tavo lūpų kamputyje.

Didelis Piktas Vilkas paprastos Raudonkepuraitės prijaukintas.

(mano variacija Kismetui)

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Taip stipriai noriu tave paliesti,

Ir nuo to tampa labai skaudu, kad galiu išsikraustyt iš proto.

Ir man darosi karšta žiemiškai šaltą dieną,

Suprantant kokia neįmanomai aukšta bus kaina.

Nes šitaip nepastebimai tave palietus,

Lauksiu atsako, bent galvos linktelėjimo man.

Bet tau paprasčiau ištrinti mane, palikti šešėliu.

Nesiaiškinu priežasties- ne mano tai paslaptis.

Visos pasakos baigiasi vidurnaktį, žinau tai iš anksčiau.

Nelieka nei draugo, nei priešo. Paskutinis sudegintas tiltas.

Mano meilės matmenys- daug žodžių ir spausdintos raidės

Dar viena žinute pasiekia tavo telefoną.

O ar buvo stebuklas?

Apie tai žinosim tik mudu.

Tie, kurie, pasmerkti ištirpti melaginguose žodžiuose.

Ir kiekvienas už tai sumokėjom.

Tik kaina skirtinga,

Savo vasaros pasaką į žiemos 10 litų iškeitę.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Tvankios valgyklos durims užsitrenkus man už nugaros, uoslė tuoj pat pagavo drėgną miško kvapą.

Čia visada ore tvyro miško kvapas.

Staiga pradėjo darytis karšta, ausis žnaibė šiluma, tarsi mane kas lėtai, palaipsniui leistų į verdantį vandenį. Aikštelėje šalia savo automobilio, tarsi ir nebuvo palikęs manęs vienos visai parai, stovėjo jis. Toks aukštas, statiškas… nepriekaištingas! Užsisvajojęs žiūrėjo kažkur miško pusėn, bet vos man pradėjus žingsniuoti jo link, atsigręžė šypsodamasis.

-Sveika,- jo minkštas balsas tirpo tirštame nuo drėgmės ore. –Pasiilgai manęs?

-Taip, aš… O taip!- ką dar galėjau jam atsakyti? Kad miriau iš vienatvės, kad nebejaučiau savo širdies?…

Jis švelniai lūpomis palietė mano skruostą, ir pajutau kaip karštis užlieja mano visą kūną, užsimerkiau.

-Važiuojam…- sušnabždėjo man į ausį, atidarydamas automobilio dureles. Šokau į sėdynę šiltame automobilio salone. Tuoj pat pašėlusiu greičiu mes dingsim iš čia. Kad ir į patį pasaulio kraštą.

-Namo?- paklausė linksmai, puikiai žinodamas, kad dabar, kai mes kartu, aš noriu būti bet kur tik ne namie. Ir kodėl jis gailisi, kad negali skaityti mano minčių? Juk ir taip, kuo geriausiai žino, ką aš jaučiu.

-Neįsivaizduoji kaip pasiilgau tavęs. Norėjau prasiblaškyti, bet negalėjau galvoti apie nieką išskyrus tave, - paprastai pasakė jis. Jam taip sekėsi tokie karšti prisipažinimai, jie taip stipriai mane veikė. Galėjau tik sėdėti vos prasižiojus, mėgindama atgauti kvapą ir žiūrėti į jį. Pro automobilio langus šmėžavo šaltas niūrus miestelis, po to nedideli sklypai su namais, pagaliau aukšta medžių siena ir kalvos lėkė pro šalį, palikdami kažkur už mūsų įprastą žmonių pasaulį. Man buvo vis viena, kas vyksta išorėje, svarbiausia- mes, kartu mažoje erdvėje su dirbtiniu šildymu. Buvo saldžiai gera stebėti kaip užtikrintai jis vairuoja automobilį, tarsi šis būtų buvęs dalis jo, o ne kažkoks metalo gabalas.

Pajutusi, kad jis sumažino greitį, apsidairiau ir pamačiau, kad važiuojame jau miško keliuku, kuris atkakliai kilo aukštyn į kalnus. Ant stiklo pasirodė reti lietaus lašai.

-Na štai ir lietus,- pastebėjau aš.

-Tuoj prasidės tikra liūtis,- linksmai atsiliepė jis, vairuodamas į nedidelę aikštelę ties pačiu skardžiu. Prieš mus apačioje atsivėrė visas plotas tamsaus ir tankaus miško, tokio nesibaigiančiai liūdno savo neaprėpiamoje vienatvėje. Paslysčiau aš nuo skardžio ir, atrodė miškas, tarsi storas kilimas, išlaikytų mane…

-Papasakok apie medžioklę,- paprašiau aš, pasislinkdama arčiau jo. Negalėjau juo atsigrožėti: akys, žvelgiančios tiesiai į manąsias, lygios lūpos, idealūs skruostikauliai, smakras… dėl kurių pametu galvą vėl ir vėl.

-Ne, -pakraipė galvą jis, o lūpos šypsojosi, ta iš proto mane varančia pašaipia šypsenėle. Pajutau, kad raustu.

Stambūs lietaus lašai ėmė bumpsėti į automobilio stiklą ir stogą.

Ištiesiau ranką paglostyti jo veidą, paliečiau lūpų kamputį. Ir po sekundės jau siekiau jo lūpomis, šiukždėdama striuke, pasikėliau iš savo vietos. Vienu keliu klūpėjau ant savo sėdynės, kitu- šalia jo kojos, ir ta nepatogi poza netrikdė manęs, nes dabar galėjau švelniai bučiuoti jį, žinodama, kad jis, nustebintas, kurį laiką neatsitrauks.

-Ką tu…-sušnabždėjo jis, pasimetęs. Jo gražios, ilgos rankos jau laikė mane truputėlį atstūmusios. Akys žiūrėjo į mane pro pusiau nuleistas nuostabias blakstienas. Tačiau duslus monotoniškas lašų dunksėjimas į stogą, rūbų šiurenimas ir mano garsus paviršutiniškas kvėpavimas susikoncentravo į erdvę aplink mus abu. Viskas vyko čia ir dabar. Atrodė tiesiog gyvybiškai būtina pajusti jo lūpas, įkvėpti jo kvapo, prisiglausti prie jo kūno. Jis atsakė į mano bučinį, paversdamas jį kankinančiai lėtu ir ilgu. Rankos apkabino mano liemenį ir aš atsargiai keliais persikrausčiau ant jo sėdynės, apsižergiau jo siaurus klubus. Bijojau atsiplėšti nuo jo lūpų, bijojau, kad jis, vos gavęs progą prašnekti, ims protestuoti.

-Prašau. Tavęs. Atsargiai… – maldaujamai sudejavo. Užsimerkusi, lūpomis jaučiau kiekvieną ištartą žodį. Aptemus protui, bučiavau jį, neprisimindama pavojaus, negalvodama, kad viskas gali baigtis, man nespėjus net pasigailėti. Lėtai ranka pagraibiau šalia sėdynės ir radusi rankeną truktelėjau, nuleisdama sėdynės atlošą. Mano ilgi tamsūs plaukai paslėpė mūsų veidus nuo viso pasaulio, jo rankos apkabino mano šlaunis ir prisitraukė, prisiglaudžiau visu kūnu.

Na štai ir viskas.

-Norėjai, kad papasakočiau tau apie medžioklę? Tai paklausyk: net jeigu aš išnaikinsiu visus gyvūnus esančius miške, tai nenumalšins troškulio svarbiausio žvėries gyvenančio manyje. Kol jaučiu tavo kvapą, aš visada norėsiu daugiau… Stiprios rankos apkabino mano pečius, padėjau galvą ant jo krūtinės.

-Ir aš noriu daugiau,- sušnabždėjau.

Jis liūdnai atsiduso ir mano plaučiai akimirksniu prisipildė jo kvapo. Joks gyvas padaras šioje žemėje negali taip kvepėti. Mišku ir jūra, gėlėmis ir lietumi. Jis švelniai lietė mano plaukus, o aš galvojau: kiek jis dar smerks save, kankinsis, kiek jam reikia laiko? Aš pasiruošusi laukti ir aš bandysiu vėl ir vėl. Nes negaliu gyventi be jo, be miško ir jūros, be gėlių ir lietaus. Jis niekada manęs nepaliks, o aš niekada- niekada nepaliksiu jo. Mums reikia tik trupučio laiko…

„-Nenoriu, kad važiuotum su manim. Tu man netinki. –Jis kitaip išvertė savo žodžius. Puikiai žinojau, kad jam netinku.

Nebegalėjau prieštarauti.

SPALIS

LAPKRITIS

GRUODIS

SAUSIS…“

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »