BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gruodis 2013 archyvas

Gydomuosius bučinius vartoti visiems be išimties.

Juos galima ryti,

Kramtyti,

Laižyti.

Jais galima kvėpuoti,

Priglausti kur skauda,

Įtrinti į nutirpusius pečius.

Jų galima perdozuoti

Be jokios ligonio kortelės,

Be jokio griežto grafiko.

Profilaktiškai ir kuo dažniau.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Nežinau kaip taip gaunasi, tačiau mane šventės užklumpa visada toje pačioje stadijoje: su tuščiomis banko kortelėmis, pernykščiais šprotais šaldytuve ir mega planais „kaip aš viską nupirksiu, supakuosiu, papuošiu ir netgi padėsiu mamai paruošti ką nors skanaus, jeigu tik rasiu, kur nors gatvėje besimėtančius, tris šimtus litų“. Tuo metu kai visas facebukas ir skaipas dalijasi kalėdiniais receptais, sveikinimais ir idėjomis dovanoms, aš raukausi. Na ir teisingai, kam man ta tuštybės mugė? Aš matote, subalansuota meniška natūra, mane sujaudinti gali tik tyra vyriška ašara ir meilės lyrikos tomelis. Tikrai tikrai.

O tada pasirodo sunkioji artilerija - Šventiniai katalogai. Jie lenda iš visur, vilioja, gundo, krenta, kaip koks geležinis kūjis animaciniam personažui ant galvos, su muzika ir švilpesiu. Ir aš užsimanau to kas paveiksliuke. „Paimkite mane“ imu zyzti, „paimkite ir mane į akropolius, ikėjas ir ermitažus“ prašausi. „Aš būsiu gera, švelni ir naudinga“. Nes ten, ant baltos minkštutėlės sofos guli, atsainiai numestas, ryškus pledas, o ant manosios- dvi atverstos knygos, dešimt popierėlių nuo saldainių, triusikai, katė, viena kojinė ir sudžiuvusi mandarino žievelė.

Savaitgalį neišlaikiau. Įbrukau popieriaus lapą brangiausiam į rankas.

- Rašyk,- sakau,- zuikeli, laišką Kalėdų seniui, gal kas nors ir nuskils.

- Aha,- sako jis man,- duris uždaryk iš anos pusės, parašysiu, pakviesiu.

Susijaudinau. Realiai susijaudinau. Aš ne iš tų moterų, na tų su kiaušiniais, galinčių viską čia ir dabar. Nesu ta, kaip sako senovės išminčiai „mokanti sukurpti skrybėlaitę, salotas ir skandalą iš nieko“. Skrybėlaitė ir salotos tikrai ne mano adresu. Garbės žodis, reikėjo apsiriboti tomis salotomis ir nesidiorginti. Būtų buvę daug gražiau ir pigiau. Betgi ne, blyn, jau aš tai sugebėsiu! Jau šiais metais tikrai nepasišiukšlinsiu. Reikia tik truputį pasistengti.

Ir pasistengiau. Sukant link kasų mano vežimėlyje buvo: lašiniai, keturios knygos, dvi lėlės, ikrai, kalendorius su arkliu, rūkyta išpjova, mašinėlė, pokelis balionų, sūris, guminė jūros žvaigždė, garažas kitoms dvidešimt penkioms mašinėlėms, vyriški kvepalai, labai reikalingas kalmaras, rankšluosčių komplektas, pienas ir uogienė, tris kilogramai eglutės blizgučių ir girliandų, dešra ir valties irklas (a vdrug?). Patys suprantate, kai turi ribotą laiko limitą tenka čiupti viską iš eilės per daug nesvarstant, kad netyčia likčiau nenusipirkus ko nors ypatingai reikalingo, pavyzdžiui vamzdelio akvalangui.

Kasoje, liūdna kasininkė (geri kasininkai nuo visų kitų skiriasi tuo, kad nežmoniškai pavargę, jie darosi liūdni, o ne pikti) pralemeno:

- Pasižiūrėkite gal turite keturis litus arba litą?

Aš, traukdama iš kišenės saują metalo, klausiu:

- O ko jums labiau norisi keturių ar vieno? Aš suprantu, kad labiausiai jūs norite eiti namo, bet va būtent šiuo momentu ko?

Ji atsako man, viduržiemį išvarytos į mišką rinkti žibučių, našlaitės balsu:

- Labiausiai man norisi devynių litų smulkiais.

Ir aš pasijuntu tikru, stebuklingu, šimtaprocentiniu Santa. Atskaičiuodama jai į delną devynias monetas, galvoju „ah tu kvailute, galėjai paprašyti padoraus jaunikio“, juk tą akimirką buvau visagalė. Išėjimo link žingsniavau šypsodamasi sau į barzdą.

Iš tiesų, tai mes tokie juokingi su savo milžiniškais poreikiais, neišvengiamumais ir interesais. Ir laikas tas, toks durniškas, nesustabdomas, tik-tak tik-tak, trrrrrc, bam ir praėjo. Ir pakeisti nelabai ką gali, tik save. Mylėkite ir branginkite savo artimuosius, nes nieko geriau už tuos, kurie gadina mums nervus rytais, dievas dar nesugalvojo.

Tesaugo jus Izidė ir mane irgi.
~

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Pabučiuoja tave lyg netyčia,

Kad pribaigtų jau galutinai.

Tu nutirpusioj rankoj rožę

Tarsi sužeistą katę laikai.


Ir jauti kaip dvelkia šalčiu,

Kaip vienatvė staugia alėjose.

Tik kartoji sau: Aš neverkiu.

Aš nešauksiu. Aš nesigailėsiu.

~

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »