BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Balandis 2014 archyvas

Smilkiniuos realybė skaičiuoja sekundėmis pulsą,

Liežuvio paviršium ragauju šiauriausiąjį polių,

Kad srove… kad iš kojų… kad agonija iki konvulsijų…

Prisikelti numirus ten, kur svajonės įvardinti negaliu.

Laiškus užbaigiu parašu: “Tavo…”. Iš kur tos negyvos dykros?

Nors dar migdo iliuzija, tarsi pudra saldi ant pyrago.

Tik jaučiu, kad tos raidės pakrikusios, kreivos, netikros…

Kažkada mums atrodė, kad nieko nėra neįmanomo.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Paprasti žmonės serga paprastomis ligomis, o pas visus kitus - depresijos, nemigos, apatijos… antipatijos, telepatijos, psichopatijos…

Ėjau vidurdienį per miestą ir saulė tokia ryški, o dangus mėlynas mėlynas ir staiga supratau, kaip seniai žiūrėjau į dangų. Ne šiaip žvilgtelėjau pro langą – koks ten oras? – o užvertus galvą, į patį aukščiausią tašką, kada debesys tiesiai virš galvos ir paukščiai kažkur tolumoje. Taigi įsmeigiau žvilgsnį aukštyn, tarsi tikėdamasi kokio ženklo ar dievo strėlės tiesiai į kaktą, ir pamačiau toje mėlynėje kažką baltą baltą. Lėktuvas? Ne. Paukštis? Per daug aukštai, per greitai lekia. Net nusijuokiau nueidama, koks ne koks o ženklas.

Niekam niekada nesakykite, nes tikrai atsiras koks nors gerasis samarietis ir džiaugsmingai paaiškins jums, kad tai buvo dirbtinis palydovas. Taip paprastai… taip nuobodžiai… tfu.

Vakarykštį mano įrašą prarijo mistinė cenzūra. Jo nesimato niekur, neduoda laikinti, jaučiu neleidžia ir komentuoti, neredaguosiu, whatever. Jei kam įdomu, mano bloge pasispauskite ant balandžio 10 dienos. Tai tiek.

Love, peace & vampires :)

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Man niekas nėra atsakęs. Nieko ir niekada. Buvo mėginimai, bandymai, buvo nuoširdūs norai ir neišnaudotos galimybės.

Pasakyk ne.

Paaiškink kodėl turėčiau.

Pasistenk nors kartą.

Įsiklausyk.

Viskas, apie ką rašo Chuck Palahniuk, tarsi mano pačios fantazija, pikas, fejerverkas. Aš pabandžiau. Ir tai ne kažkoks įrodinėjimas sau. Tai ne surasti kažką, kam pavyks. Tai žaidimas su savim. Žaidimas iš nusirenginėjimo. Iš pinigų. Iš savo limito. Lažybos. Paprasčiausias prasiblaškymas, prisilietimas prie paties geriausio ir… atsisakymas.

džestbikoz

Aš vis dar galiu išgerti butelį šampano be ekstremalaus bėgimo į tualetą.

Manęs nešiurpina seka – sex, drugs, rock’n’roll ir numirti 27erių, bet pavydu tos dalies kur rock’n’roll. Iki 27erių dar yra laiko.

Tiesa, man darosi nuobodu.

Vėl.

Nustebink mane šiandieną. Netikėtai.

Neįtikėtinai.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Eina penkiolikta mano moralinių kančių minutė.

Ar duoti savo telefono numerį jaunesniam už mane dvejais metais vaikinukui, kurio išvaizda, mano akimis, vienintelis jo privalumas? Ar tai artėjančios senatvės požymis ir ar ne gana jau ryti ananasą, nes tuoj nebejausiu liežuvio?

Ką moteris mylės labiau?

Vyrą padovanojusį jai vaiką, mašiną, namą su hektaru miško ir porą dėžučių su daugiakaratiniu turiniu ar efemerišką subjektą, išgaravusį su pirmu skersvėju, bet jau spėjusį suręsti porą oro pilies aukštų ir palikusį širdies formos pakabuką atminčiai.

Aišku, kad tą antrąjį.

O jie ir vėl apkaltins mus „moteriška logika“.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »