BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gegužė 2014 archyvas

Namuose neaprėpiamas savo maštabais bardakas pereinantis į chaosą. Dulkės, šiukšlės, indai, knygos, šmutkės – viskas vienoj krūvoj. Pinigų, maisto, namų šeimininkės, brangenybių, savaime suprantama, nėra. Taip pat nėra naujų filmų, ateities planų, vasarinės avalynės ir laiko. Nėra jėgų traukti save už plaukų iš tos nesąmonės, nors norų visas milijonas. O kur dar kalnas neatliktų darbų, prie kurių, aišku, šiandieną net neprisiliesiu. Už tai rytoj nuo septynių ryto žvalus startas ir arti-arti-arti, ir nemiegoti visai… O su veideliu darosi kažkas baisaus ir nėra kada susitvarkyti. Neturiu laiko niekam (kas pasakė manikiūras?).

Ir tuo metu, kažkas pagaliau nusprendžia išsiaiškinti santykius ir pasikalbėti, o ne pamalti šūdą aukštomis materijomis. Užėjo ir nors tu ką… Ir aš atidedu į šoną net mokslus, nes negaliu atsakyti, stengiuosi parinkti pačius reikalingiausius žodžius ir greit, ir iš didelio atstumo pagauti esmę. Nes daugiau tokio momento pavyzdinėj ateity gali ir neatsitikti, o nuosėdos juk liks ir kaupsis… Tada jau nepretenduok į atvirumą, ir iš vis nepretenduok.

Taip kad pirštai ant pulso ir netiesioginis masažas širdies bei visų kitų organų, kurie už mane atsako. O žodžiai, mano laimei, patys atsiranda kada yra ypač reikalingi. Nes negaliu numoti ranka, ir ačiū dievui, ne aš viena tai suprantu. Priešingu atveju – kritinė klaida, visų sistemų gedimas ir galima drąsiai nuo tilto į upę. Todėl laikas tampa guminis, kada man to prireikia, ir nesvarbu vienu metu ar penkis kartus iš eilės – guminis kaip kramtuškė.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Kaip gyvenimas? - klausi. Tikrai yra buvę geriau.
Supratau aš staiga, kad jis juda uždara linija.
Bet tai nesvarbu, man tikėjimo ir jėgų truputėlį daugiau…
Pavasaris kalendorinis, o dangus toks šaltai - mėlynas.

Ir šildau aš sielą, surambėjusią per šią žiemą, degtine,
Įjungusi pilnu pajėgumu radiatorių ir grindų šildymą.
Ir keikiu aš gamtą ir atšiaurų klimatą nuoširdžiai keikiu,
Ieškodama kas dabar mane ne žodžiu, o kūnu sušildys.

Yra buvę geriau… Tikrai yra buvę. Atrodo dar vasarą praeitą…
Ir visai nesiginčiju, kai sakai man: nauja vasara netrukus ateis.
Tiesiog gyvenu. Tiksliau egzistuoju, nes kaip ir buvo žadėta
Šaltos dienos, užtrukusios po žiemos, virto, bjaurybės, metais.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Vaikystėje aš verkiau daug ir dažnai. Brolis būdavo tam didžiausia priežastis. Ne, jis nesielgė su manim labai jau blogai, tiesiog mes buvome tarsi mėnulis ir saulė, kad vienas ar kitas šviestų visai nebūtina jo mylėti. Dar ašaros buvo vienintelis tuo metu man prieinamas instrumentas manipuliuoti tėvais. Aš nemokėjau paimti suaugusiųjų meilumu. Jeigu man kažko iš jų reikėjo, aš verkiau. Man tikrai nebuvo sunku. Kartais tekdavo verkti valandų valandas, kol visai juos išsekindavau ir gaudavau tai, ko norisi. Tada apsiramindavau. Tai pat man buvo pažįstamos nuoskaudos ašaros, pykčio ašaros, skausmo ir baimės ašaros.

Paskui aš užaugau ir – o stebukle – level up! Aš įgijau galimybę mylėti ir verkti iš meilės. Kiek kartų esu girdėjusi, kad tikra meilė nesuteikia kančių, kad tas, kuris myli, neprivers tavęs verkti. Galbūt tai tik aš tokia verksnė, bet pirmas dalykas, kurį pajuntu įsimylėjusi, tai kietas gniužulas gerklėje, kurio neįmanoma nuryti. Išverkti taip pat. Jis dingsta tik kartu su pačia meile.

Jeigu ilgai žiūrėti į mylimojo veidą, tiesiog žiūrėti, galima apsiverkti. Jeigu ilgai žiūrėti į bet ką, daiktą ar peizažą, ir leisti mintims laisvai plaukti sava vaga, galima apsiverkti. Jeigu mylėtis su tuo, kuris tau yra brangesnis už viską pasaulyje, galima apsiverkti. Mano meilės ašaros tai kokteilis iš pavydo, ilgesio, savęs gailėjimo ašarų. Baimės, kad viskam ateis pabaiga - anksčiau ar vėliau, vienu ar kitu būdu - ašarų.

Išmetus iš eilėraščio visus žodžius, sausas rezultatas yra poezija. Išmetus iš meilės istorijos viską dėl ko verkei, gauni kažkokią beskonę substanciją, panašią į pasaldintą orą. Ar tai kas lieka ir yra tikroji meilė, ta pati, dovanojanti įkvėpimą, drąsą, sparnus? Man verksnei, sunku atsakyti į tą klausimą. Aš myliu gyvenimą taip kaip moku, apsipylusi ašaromis. Aš pabundu naktį šalia mylimojo, žiūriu į jį ir laistau jo krūtinę laimės ašaromis. Aš raudu balsu atsiduodama jam.

Aš verkiu rašydama laiškus. Ir man labai gaila, kad elektroniniai laiškai nuo ašarų nepermirksta.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »