BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lapkritis 2015 archyvas

Pirmasis sniegas

Limpa

Prie paskutinio

Drebančio vėjyje

Medžio lapo

Vienatvės baimė

Verčia juos glaustis

Vienam arčiau kito

Net jei tai

Suteikia

Tik skausmą

Kuriam iš jų

Dabar

Blogiau?

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Kartais pažįstamame, kasdieniniame kelyje staiga kažkas ima ir netikėtai atsitrenkia į mus, išverčia iš pusiausvyros, netyčiomis numeta savo naštą mums ant kojų, gal net sulaužydamas abi galūnes. Krisdami, pagal Merfio dėsnį, mes stveriamės už artimiausio kelmo, šalia kurio tuo metu ramiausiai snaudžia piktas lokys. Tas aišku ne pačios geriausios nuotaikos, savo nepasitenkinimą sutrukdymu išreiškia letenomis ir nagais neblogai aplamdydamas ir apdraskydamas mums šonus. Mes kažkaip pasprunkam, neriam į tankmę, slepiamės, klaidžiojame ir pasiklystam. Pasimetę ir alkani mes vagiam voveryčių maistą, apsivalgome laukinėmis uogomis ir apdergiame visas apylinkes kol, pagaliau išbridę iš dilgėlių, aptinkame siaurą takelį.

Mes - tai mes. Nusėti mėlynėmis ir įdrėskimais, baisiausiai įsiutę ant to gražuolio, kuris tapo pažinties su lokiu priežastimi su visomis išplaukusiomis pasekmėmis, nelabai susigaudome, kad takelis - jau kitas.

Todėl dabar mes labai atsargiai žiūrime už kiekvieno kelmo, išsigandę vis gręžiojamės atgal, dėl viso pikto baksnojame pagaliu kiekvieną krūmą, neįtardami, kad priekyje už trečio posūkio, proskynoje stovi namelis su jaukiu židiniu ir pilnu šaldytuvu skanumynų. Bet mes jo nematome, nes atvaizdas nerangaus idioto, suorganizavusio pasimatymą su lokiu, niekaip neišeina mums iš galvos…

Mano kelyje toks personažas pasitaikė. Jis aprūpino mane visu išvardintu rinkiniu. O paskui dar pasivijo, paleido akmenį iš ragatkės, užsiundė pasiutusį šešką ir išvadino nušiurusia lape, stipriai apgadindamas mano mylėjimo organą. Tai yra širdį.

Aš įrašiau jį į kategoriją „Monstrai” ir nusprendžiau niekada nebeprisiminti.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Lapkritis ateina pasakoti man apie mirtį.

Nieko kito iš jo ir nesitikiu, žinodama, kad jis gimęs Samaino naktį ir pikti keltiški velniai jo garbei kelia bokalus, pripildytus šalto lietaus.

Lapkritis lenda į dūšią kiekviena pasitaikiusia proga. Knisasi tamsiausiose jos kertelėse, savo ilgomis voro kojomis ištraukdamas į paviršių piktas, pirmaprades mintis

(Išraižyk man medyje etimologiją. O keramikoje mes gėdą paslėpkime. Ir šviesą išjunkime, kad niekas mūsų tamsiosios pusės neįžiūrėtų. Išdainuok man raudoną ledą viskio stiklinėje, ritmo sluoksniu padenk pirštus. Pakartoki refreną garsiau. Tik tuomet aš, skirtingai nuo visų blogerių, neištarsiu nuodingo žodžio ruduo. Nors nutylėjus netampa kitaip. Jis nesivalo kojų prie slenksčio ir įsilaužia su visais savo daiktais ir likučiais, kurie taip kruopščiai buvo išmetinėjami pernai. Ir prieš du metus. Pamanyk tik, jam užtenka kantrybės vėl viską surinkti po mano langais, kad ir kiek buveinių pakeisčiau. Velkasi paskui mane negarbingas niekšas, grąžindamas buvusios aistros skarmalus trys tarpai nebus taško šito sakinio gale)

kurių nesunkiai atsikratyčiau, bet… nuotaikos nėra.

Lapkritis valią keičia prokrastinacija. Šitą negražų žodį irgi sugalvojo jisai.

Visą lapkritį galvoju: „Reikia susiimti ir…”.

Bet net eilėraščiai ir tie nesirimuoja.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »