BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Visą spalį jaučiuosi lyg būčiau bukas agresyvus gyvulys. Priežastis labai paprasta. Aš nekenčiu rudens. Aš jam alergiška. Man nesvarbu ar lyja, ar rūkas, ar saulė šviečia ir panašiai. Rudenį noriu tik vieno. Nušliaužti į artimiausius krūmus ir, apsikabinus galvą letenomis, sukąstais dantimis, sulaukti pirmo sniego. Ar aš turiu tokią galimybę? Žinoma, kad ne. Kadangi kiekvienas, aš nemeluoju kiek-vie-nas, vaikščiojantis šia žeme, jaučia šventą pareigą pabaksnoti mano nosį į tą tu-tik-pažvelk-kokie-kaštonai-giliukai-krenta-lapai-auksiniai-ir-leidžiasi-tyliai šūdą. O kur dar kvepianti medumi karšta arbata, margos MEGZTOS! kojinės ir voratinkliai. Rrrrrr. Nekenčiu.

Todėl, kai praeitą savaitę išsikalbėjom apie tai darbe, kolegė iš karto nustatė man diagnozę. Rudeninė neurozė. Būtent. Ir vienintelis garantuotas išsigelbėjimas tai vitaminai, organizmo valymas ir dieta. Po to būsiu kaip nauja. Aš ta moteriške nelabai tikiu, nes dėl visokiausių dietų ir valymų ji turi nemenką balkį galvoj. Pamišus taip sakant. Be pagalvojusi, kad vitaminai ir mineralai tikrai nepakenks, per pietų pertrauką nuėjau į vaistinę. Va ten tai prasidėjo, vaistininkė penkiolika minučių man rodė, aiškino ir pasakojo kokia nauda ir kodėl taip brangiai, ištraukusi ne mažiau kaip šešiolika skirtingų pakuočių vitaminų, kol galiausiai lengviau atsiduso, kai aš neužtikrintai bakstelėjau į vitamino C dėžutę. Abi labai patenkintos greit atsisveikinome. Vos išėjus į gatvę sukramčiau dvi tabletes ir jau mačiau perspektyvoj, kaip po savaitės aš vėl tampu žmogumi, tai yra miela ir ružava. Taip ir buvo. Iki sekmadienio.

Sekmadienį paskambino draugė ir sučiulbėjo: „Gal nori pirmadienį po darbo su manim pavažiuoti į tokią naują atelje? Sužinojau, ten dizainerė velia, mezga, siuva tokius žaaaavinnnngus šalikėlius! Kepurytes su kutaaaiiis! Auuuskariukus su uogom rudeninėm!“ Viešpatie, moterie, tu mano draugė, tu privalai žinoti kaip aš nevirškinu viso to faking handmeido! „Ne“ urgztelėjau ir numečiau ragelį. Norėjosi cypti ir draskytis. Supratau, kad atėjo laikas drastiškoms priemonėms, griebtis už šiaudo, ta prasme už dietos.

Apie dietas aš nenusimanau visiškai, nes man jų nereikia. Tačiau prisiminiau, kad pernai žiemą buvo šovęs bzikas, ir laikiausi kažkokios holivudo žvaigždės vardu pavadintos dietos. Esmė tokia, kad valgai tik žalias avižas užplikytas verdančiu vandeniu, o po dviejų savaičių palengvėji dešimčia kilogramų ir atjaunėji penkeriais metais. Taigi, eksperimento vardan sėdėjau ant dietos savaitę ir numečiau keturis kilogramus. Paskui, per keturias dienas priaugau penkis, tačiau nurašiau tai kaip nelaimingą atsitikimą.

Išaušus pirmadieniui, iš pat ryto pavalgiau tų avižų, o vakare, grįžtant namo, užsimaniau sūrio ir paprikos. Bet aš juk ant dietos. Bet labai sūrio norisi. Ką daryti? Reikia elgtis racionaliai. Tai yra, nusipirkti dabar sūrio ir paprikos, o grįžus namo pasisverti. Vakar buvo XX kilogramų, jeigu šiandieną tapo XX-1, reiškia dieta veikia ir jokio sūrio man negalima. Atiduodu jį alkstantiems ir pamirštu. Jeigu liko tie patys XX kilogramai, tada ramiai sąžine valgau sūrį ir daržoves, o ryt pradedu dietą iš naujo. Svarstyklės parodė XX-0,5. Suvalgiau avižas, nuėjau ankščiau į lovą ir užmigau net „Sostų karų“ nesulaukus.

Šiandieną ryte mane pažadino bruzdesys virtuvėje ir kavos kvapas. Brangiausias užvažiavo pasiimti savo sportinės aprangos, kurią paliko savaitgalį, ir dabar jaučia pareigą išvirti ir paduoti man į lovą kavos. Bet juk dieta. Ar man galima kavos? Šito aš nežinau. Tačiau žinau, kad žmogui svarbu ritualas, radus mane lovoj ryte, išvirti kavos ir atnešti, žodžiu, parodyti dėmesį. O kas aš tokia, kad stočiau skersai kelio svetimiems ritualams? Kavą išgeriu su malonumu. Tada jis, pamatęs, kad esu visiškai išsibudinusi ir pasiilsėjusi, netempdamas gumos, pasinaudoja proga. Du kartus. O paskui išsišiepęs iki ausų, paklausia: „Kas pusryčiams?“ Žiūrėjau į tas šokoladines akis ir galvojau, argi įmanoma pasakyti joms, kad pusryčiams šlapios avižos? Niekaip. Šaldytuve turėjau užšaldytą picą, skardinę tuno ir taip, taip, sūrio su paprika. Pica gavosi neįtikėtinai skani, suvalgiau gabalą ir aš, užsigerdama dar vienu puodeliu kavos su grietinėle. Jam jau maunant pro duris, atsipjaudama sūrio, šūkteliu:

- Dabar tu žinai skanių pusryčių receptą!

- Žinau, - sako - ir atsiminsiu: du kartai.

Todėl nereikia pusfabrikačių pravardžiuoti fast foodu, kartais tai nemažai laiko užima. :)

Patiko (13)

Rodyk draugams

Komentuokite