BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “katės”

Kaip prisijaukinti katinėlį, kad jis jus pamiltų, štai kur klausimas. Atsakymas vienas – negriebti. Žinoma pasitaiko ir tokių nukankintų, su palaužta psichika individų, kuriems uždrausta net prieštarauti, nes buvo auklėjami šeimose su mažais vaikais. Todėl graibyti tokius galima bet kokia poza, o jie klusniai kabės jūsų rankose netgi žemyn galva ir perspaustu pilvu.

Bet jeigu katinėlis yra save gerbiantis ir su kiaušiniais, jau pirmas pačiupimas atgrasins jį nuo jūsų ilgam ir sekantį kartą jis jus prisileis tik už dešrą.

Pirmiausia įvertinkite katinėlio asmeninę erdvę. Kartą sutikau vieną, gyvenantį šalia moterų vienuolyno, kurio asmeninė erdvė siekė tris metrus. Prieini per du su puse, o jis jau šnypščia, bet ar galima jį smerkti, gyvenantį tokiomis sąlygomis?

Geriausias variantas yra atsisėsti kur nors žemiau katinėlio - jis ant sofos, jūs šalia ant grindų, jis ant gražaus pjedestalo, jūs papėdėje. Jeigu labai spaudžia laikas, galima katinėlio link lėtai ištiesti ranką, palaikyti šiek tiek ir vėl nuleisti. Bet geriau net nežiūrėti į jį, o tiesiog ramiai pasilikti jo matomumo zonoje ir nedaryti staigių judesių. Ir žinoma nepradėti šaukti: „ AAAA, KATINĖLIS, MANO SVAJONIŲ KATINĖLIS!“ net jei tai tiesa ir jūs visada tokio norėjote.

Katinėlis arba prieis prie jūsų arba ne. Jeigu nepavyko, susitaikykite su tuo ir eikite šalin, negi pasaulyje nėra kitų? (Bet jeigu jus domina būtent šitas, pabandykite nusiprausti ir sugrįžti, galbūt nuo jūsų tiesiog trenkė agresija?).

Kada katinėlis jus vis tik prisileido ir prisiglaudė prie rankos, atsiminkite: kur glostyti yra svarbu! Daugelis žmonių pervertina save galvodami, kad moka glostyti ypač teisingai ir nei vienas katinėlis, kartą tai patyręs, niekada nepamirš ir taps narkomaniškai ištikimas. Kvailystė.

Visų pirma, universalios schemos nėra ir ten kur vienam saldu, kitam gali būti fu-fu-fu. Tačiau katinėliai yra tokie kilniaširdžiai, kad patys pakiša reikiamą vietą po jūsų pirštais, todėl darykite kas liepiama ir nesavivaliaukite. Nesugalvokite iš karto čiupinėti pilvą ir bučiuoti letenėles, tai intymu, užgniaužkite norą prispausti ir paglamžyti, niekada nelaikykite katinėlio per jėgą.

Antra, net jei katinėlis leidosi glostomas visur, kvaila manyti, kad po kažkiek laiko jis tai atsimins ir leis pakartoti. O, kiek esu mačiusi žmonių, išsipusčiusių ir išsikvėpinusių, kurie po mėnesio sugrįžo tenai, kur kartą buvo gera, svajodami, kad staiga viskas ims ir pasikartos. Katinėliai žiūrėjo kiaurai ir neatpažino, kaip Turkijos viešbučio barmenas praeitų metų turistės: kas jūs tokia, madam, ir nepamirškite arbatpinigių. Taigi būkite su jais čia ir dabar, kiekvieną kartą pradėkite nuo pradžių ir nieko nesitikėkite.

Bet būtų neteisinga katinėlius laikyti visai jau tokiais besmegeniais kaip Turkijos barmenas. Jiems irgi būna sukrėtimų, o tai reiškia, kad smegenis jie turi. Tiesiog jie nesugeba taikyti refleksijos metodų ir negali pamilti jūsų jeigu pasirodote reguliariai, bet retai. Užtai jeigu apsigyvenate su jais, gali net labai prie jūsų priprasti. Jie įtrauks jus kaip savo išgyvenimo sąlygą ir ims dvėsti, kada juos paliksite. Jų generuojamas foninis švelnumas praktiškai nesiskiria nuo meilės ir jei jums labai reikia, galite drąsiai sakyti, kad katinėlis jus myli. Kraštutiniu atveju, kada jūs išeisite, jis miegos šalia tos vietos kur jūs buvote, tuo patvirtindamas, kad jūs buvote ir kad jūsų vieta egzistuoja.

Dar būtina paminėti svetimus katinėlius ir katinėlius-vienai-nakčiai, sužadinusius jumyse čiupimo refleksą. Dėl dievo meilės, nedemonstruokite jiems viso savo globalinio meilės trūkumo ir menkavertiškumo. Jie sutverti ne tam. O kam? Grožiui ir taktiniams malonumams. Ir tam, kad turėtumėte ant ko patobulinti naudingą įprotį „negriebti“.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Susirgau. Susirgau sunkiai ir negailestingai. Tai, ko pavyko išvengti kelias paskutines žiemas, sugrįžo su neįprastai ankstyvomis šiltomis pavasario dienomis - mano lėtinis bronchitas. O tai reiškia mažiausiai dešimt dienų pastoviai pakilusi temperatūra, antibiotikai, inhaliacijos, begalė skysčių ir lovos rėžimas. Taigi šešta diena kai guliu namie uždaryta vien tik su kate. Tėvai pasiėmė šunį, trumpi lankytojų vizitai su sriubytėmis, varškytėmis ir apelsinais apriboti iki minimumo, nes mano poilsis yra šventas, o tie kas to nesupranta, gali būti pasiųsti žinomu maršrutu labai staigiai. Pasirodo, kad tai supranta visi išskyrus katę.

Niekada neturėjau tos dažnai perdėtos meilės katėms. Objektas smirdi, visur palieka savo plaukus, o aplink kojas trinasi tik išskirtinai dėl antros porcijos, tačiau kažkodėl yra brangus ir utiutiu. Iš kur tas utiutiu toje nerodančioje jokių emocijų gauruotoje mordoje, man neaišku. Bet aš kenčiu, tarsi višta, kuriai pakišo išperėti triceraptoriaus kiaušinį, ir dabar ji, motiniškų instinktų vedama, šuoliuoja džiunglėmis raita, įsikibus mylimam vaikeliui į ragus.

Šiomis dienomis katė nusprendė, kad aš jos namų slenkstis, prieplauka arba net tėvynė. O kaip priimta elgtis su tėvyne? Teisingai, arba palikti, arba garbinti pripuolus prie šaknų. Ką ji ir daro didžiąją paros dalį, tai reiškia: guli ant manęs, vaikšto, šokinėja, minko, burzgia, laižo, šildo, šildosi ir reikalauja 4-5 maitinimų vietoj įprastų 2-3.

Septintą valandą ryto iš įpročio pabundu, žadintuvas tyli, keltis nereikia, vaistus gerti dar anksti, galima miegoti toliau. Bet ne, blyn, Mrrrrrr girdžiu, ateina. Stengiuosi apsimesti negyva ir per tris sekundes sugrįžti į sapną. Neišdegs, jau atsitiko tai, štai ji šviesa lange, tėvynė akis pramerkė! Katė lipa lavono kojomis ir atsisėda ant krūtinės, Miau. – Štiš! – šnypščia tėvynė ir bando užsikloti galvą, nustumdama katę nuo lovos. Tyli ir įsižeidusi, kaip tikra patriotė, ji patupi po lova, tada užeina iš kairės, po to iš dešinės, kur man pavyksta sučiupti ją už pakarpos ir paleisti skrydžiui trajektorija „lova – tolimiausias kambario kampas“. Po pusantros minutės šatlas sugrįžta ir nusileidžia man ant galvos, Mrrrrrrr.

Taigi sėdim abi virtuvėje, ji ėda, aš kaičiuosi arbatą. Abi nepatenkintos, bet absoliučiai užtikrintos viena kita, juk turi būti kažkiek draivo ir ligonio gyvenime.

Ar jau sakiau, kad sergu ir man labai bloga? Tai va, tokioje būsenoje kategoriškai nerekomenduojama lįsti į feisbuką. Šūdo gabalas lovoje, (kokiu aš dabar jaučiuosi) vos tik užsikrovus feisbukui, akimirksniu pavirsta šūdo gabalu niūriai besivoliojančiu gyvenimo kelkraštyje. Irma perka lūpdažį, Karolina užsisakinėja korėjietišką sijoną su sagtelėmis, korporacijos susilieja, miestiečiai vėl ruošiasi mitinguoti, o kažkieno taksas nustoja graužti tapkes, tuo tarpu tu, rudas nesusipratimas, šeštą dieną guli pakelės griovyje su TV distanciniu rankoje.

Pilnas įvykių ir spalvingai iliustruotas instagramu svetimas gyvenimas suploja manąjį „aš“ kaip gamyklinis presas. Ir kaip čia nesuplos? Kol aš graužiau obuolį ir masčiau, ar pasišildyti sriubos ar dar ne, kažkokia Kristina išgėrė pusryčiams senamiestyje kavos, apie pietus nusileido Milane, nusipirko kreminės spalvos rankinę ir įamžino visą procesą nuotraukose „nuo – iki“. Ji kaip tik registravosi viešbutyje, kai aš parslinkau iš tualeto antrą kartą. Tokiais tempais ji įstos į prancūzų legioną ir užkariaus Afriką, man dar nespėjus išsivėdinti kambario! Arba nusipirks antrą rankinę, kas aišku, ne taip reikšminga kaip Afrika, bet ne mažiau skaudu.

Taip, skaudu. Nes pas mane nei Afrikos, nei rankinės, obuoliai ir tie pasibaigė. Net sriubos nenuėjau nepasišildyti. Turi juk kažkas sekti Kristinos odisėjas, dėl mūsų ji stengiasi, galų gale. Kol apie tai galvoju, ta nenaudėlė vis tik įsigyja antrą rankinę, o aš spaudžiu riebų, persunktą neapykantą Like, ir, išgėrus tabletę, verčiuosi ant kito šono. Ilona skelbia vakarienės receptą, Monika pristato planus savaitgaliui, Rūta naują kavalierių, o vokiškos buitinės technikos puslapis – naują vokišką buitinę techniką. Pakelės griovys iš lėto pavirsta Afrika ir aš pasineriu į trumpalaikį neramų miegą. Sąžiningiausia mano atžvilgiu išlieka temperatūra ir vokiška buitinė technika.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Šiandieną mane, grįžtančią į darbą šiek tiek vėliau nei paprastai po pietų (užtrukau su asmeniniais reikalais valdiškuose namuose), pasitiko katė. Juodai balta nevalkataujanti katė su antkakliu nuo blusų pasitiko mane daugiaaukščio biurų pastato ketvirto aukšto koridoriuje. Pasitiko ir pasakė man viską ką galvoja apie žmoniją. Kol viliojausi ją į pirmą aukštą prie pagrindinių durų, man teko išklausyti, kad žmonės tai egoistiška banda paranojinių idiotų ir biurokratų, kuriems reikalinga apsauga nuo jų pačių. Ir netgi tada, kai aš jau laikau jai atidarytas duris į laisvę, ji sustojo, apsidairė ir pasakė man, kad nors ir yra dėkinga, jos nuomonė apie žmones nei kiek nepasikeitė. Aš žinoma galėjau atsikirsti, ką aš manau apie kates, kurios šlaistosi koridoriais į kuriuos įėjimas katėms aiškiai nenumatytas, bet nutariau patylėti. Galų gale aš juk protingesnė ir įžvelgiu kokia ji teisi iš esmės…

Dar prisiminiau ankstyvą pavasarį, kai grįžusi prie namų durų radau sustingusį žiurkės kūnelį. Mano katė, kaip tikra indėnė, viską man papasakojo sušokdama ritualinį šokį. Ji šokinėjo po pievelę, laiptais ir prie garažo, barškindama tą lavonėlį į apšalusias trinkeles ir rodė: „o aš tokia sau sėdžiu čia, o ji tokia bėga, o aš pasislėpiau, o paskui kaip šokau, kaip dėjau. O paskui paleidau ją, ji pasidiorgino ir mėgino bėgti, o aš į vyšnią įšokau ir kaip batmanas žemyn tik vjiiuuuu, ir galas jai.“

Žodžiu supratau kiekvieną žodį.

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »