BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “lyriniai nukrypimai”

Daktare, pažiūrėk, mano krūtinėj va tokia didžiulė skylė.
Aš noriu dainuoti iš laimės virtuvėje pusę septynių ryto.
Turbūt tai beprotybė, stogas važiuoja, vėliavas aukštai iškėlęs.
Bet man nebaisu, daktare, nekraujuoja ir beveik neskauda…
Net patogu sakyčiau - stebėti kaip plaka širdis, pulsą skaičiuoti.
Taigi neskubėk jos užsiūti, daktare, tegul…
Daktare, ar tai dėl to, kad aš galbūt nežinau žaidimo taisyklių?
Jaučiu savo viduje stebuklingą neegzistuojantį pasaulį.
Ten pilys iš auksinių ir purpurinių plunksninių debesų,
Ten galima į dangų, lyg šiltą pieną, panardinti delnus.
Žiūrėk, kai nusirengiu palaidinę iš ten sklinda šviesa,
Man rodos, ji skleidžiasi ant odos ir ištirpsta ore.
Ar matai spindulį, šaunantį tiesiai iš mano širdies į zenitą?
Aš galvojau, kad jis pastebimas visiems, betgi ne
Meluoja man intonacijos, gestai, žodžiai ir žvilgsniai.
O tu vis tiek niekam papasakoti negali, taigi deja…
Ar jau reikia pradėti rūpintis normaliu spaudimu, lygiu pulsu?
Nuramink, daktare, juk pats matai kaip užpildo plaučius,
Širdį, visą kraujo apytaką - ten siaučia pavasarinė audra.
Aš nenoriu narkozės. Pasakyk man, kad meilė negydoma, daktare.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Žiūrėdama į dvi mažas figurėles, atsispindinčias tavo vyzdžiuose, aš pasakysiu: „Aš atleidžiu tau”. Aš švystelsiu saują perlų, savo rankomis surinktų Stikso dugne, į aukštą vasarinį dangų virš tavo galvos. Ir žaismingai papasakosiu, kad Charonas prastas plaukikas, bet puikus šokėjas. O Cerberis mėgsta šokoladą. Ir negrąžinsiu tavo dovanoto bilieto į tą kruizą, tik padėkosiu, kad pribaigei mane tada, labai greitai, po dviejų metų…

Jeigu ne tavo žiaurumas, būtų likusi sveika bent viena dalelė manęs. Ir tada tikrai nebūčiau pamačiusi sudaužytos lėlės nuolaužų savo šešėlio kontūruose. Nebūčiau pastebėjusi, kaip kūnas transformuojasi ir iš jo pasirodo laukinė lūšis ir liūdnas paukščio švilpimas, bejėgė austrė su įaugusia kaprizingo okeano smiltimi ir nepasotinamas keršto troškimas, apsamanojęs akmuo ir pūvanti žemė, bevaisis medis ir apsėsti barbarai. Kaip jie visi susirenka prie dar rusenančios Švelnumo šilumos ir šypsosi šoktelėjusioms į dangų žiežirboms. Kaip nuoširdžiai jiems ploja Hadas. Kokie gražūs besiplaikstantys Persefonės plaukai, lyg rojaus sapnai pridengiantys jos pečius. Kokia bauginanti yra šviesa ir meiliai guodžianti nakties skraistė. Kaip širdis atsiplėšia nuo kūno, atsimuša į dienos skliautą, kad sekančią sekundę vėl pakartotų tą kelią… Kaip mirkteli viena kitai, iš naujo susipažindamos, mano DNR molekulės…

Mes susitiksime po dviejų metų, kad vėl galėčiau pamatyti savo atvaizdą tavo akyse. Ne, visai ne tam, kad įrodytume kažką man arba tau.

To nori Švelnumas. Tiesiog todėl, kad nori. Ir jau nebijo sugrįžti pas savo ištikimus klausytojus.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Tavo ir mano vardai
Švelnūs lyg leukonijos
Nebeskamba iš burnos
O tiktai iš po plunksnos

Tarytum juodas
Apokalipsės angelas
Suspaudęs mums gerklę
Užantspauduotų lūpas
Kampuota ar tai kryžiaus
Ar tai Dovydo žvaigždės
Formos plomba

Iš ryto telefonu
Aš kreipiuos į tave “mielasis”
O tu į mane “širdele”
Kaip ir milijonai kitų porų
Patogių
Praktiškų
Batų

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Frazė pakibo,

Atsimušusi į nepasiekiamą abonentą

Dar vieną globalaus tinklo vartotoją.

Lašais

Plauna šaltas lietus nepaaiškinamą momentą,

Su savimi nusinešdamas laikinąjį pastovumą.

Kūnas –

Tik ankšta kamera nemirtingumu nuteistajam

Kur įvykdymo nuosprendžio kantriai laukiama…

Baltu

Ant juodo buvo kadaise mums žodis apibrauktas.

O gal juodu ant balto? Ir keistai išraitytas parašas.

Sąmonės

Štormai stengiasi spėt nusidėti dar prieš įšventinimą,

Kol jausmas netrukdo, vėliau pagalvosiu apie išpirkimą.

Troškimų

Chaosas lygų širdies paviršių jau ruošia šiurkštumui.

Frazė pakibo… Vilties stebuklą išsklaido abejingumas.

Kas bus, tebūnie.

Be tavęs man nereikia šitos didelės planetos –

Begarsis signalas SOS kiekvienoje cigaretėje.

Nesupratimas

(Su juo nepakovosi) tik forma neatitikimo.

„Kieno kaltė?“ šiam rebusui aš neturiu sprendimo.

Galbūt žinutė

Materializuosis pavidalu vaiduoklio verbalinio.

Frazė pakibo…

Ta informacija jau niekada nepasieks adresato.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Aš sėdžiu virtuvėje kaip ir kiekvieną rytą ir matau, kad niekas nesikeičia,
Viskas lygiai taip pat kaip anksčiau. TV praneša kiekvieną įmanomą naujieną
Dėl krašto apsaugos, Europa kažką kalba apie bendras dangaus erdvės taisykles.
O aš sėdžiu virtuvėje ir jiems pritariu - Ei! Tu! pasitrauk nuo mano debesies.
Juk niekas nepasikeitė nuo to laiko. Laimingas reklaminis balsas iš ekrano
Baigia užkimti, įtikinėdamas apie geriausias prekybos centro kainas. Kainas saviems.
O aš sėdžiu savo virtuvėje ir girdžiu tik - Ei! Tu! čiuožk nuo mano debesies.
Pas mus vienodi įpročiai, kada mes kalbamės mes girdime tik save,
Niekas nesikeičia. Aš noriu laisvės, bet nežinau kaip ji atrodo.
Tu sakai - viskas gerai, babe, milijonai gyvena taip, nieko nekeisdami.
O aš sėdžiu savo virtuvėje, kur dabar visu garsu - Ei! Tu! nyk nuo mano debesies.
Pavasarį rasti šafrano svogūnėliai netikėtai ant palangės išleido šaknis.
Aš neturiu logikos. Užtat tvirtai tikiu, kad taisyklėse pastoviai atsiranda išimčių,
Kad meilė yra svarbiausia. Ir man absoliučiai vienodai kas buvo yra ar bus
Sekančiu prezidentu. Niekas nepasikeis. Saulė kaip visada tekės iš Rytų,
Po vidurnakčio mūsų pusrutulio žieminis dangus rodys Oriono žvaigždyną,
O Amūras ir vėl leis savo strėles, nes visiems berniukams patinka žaisti karą.
Ir jeigu tu jau sotus iki kaklo - įsijunk garsą, davai, kartu su manim - Hey! You! Get off of my cloud.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Fėja, kuri nesimokė burtažodžių.

Fėja, kuri, esant reikalui, galėjo pasielgti negarbingai ir niekšiškai.

Fėja, kuri prieš miegą skaitė Blogką ir skrodimo protokolus.

Baigėsi balius zajebali. Sienomis lėtai tekėjo kraujas laikrodžio dūžių aidas, skelbdamas laiką, kada visos Princesės atvirsta moliūgais Pelenėmis.

Fėja išėjo iš pilies. Būtent išėjo, o ne išskrido plasnodama kokiais tai permatomais sparneliais. Pasakos visi tie sparneliai, Ponios ir Ponai. Fėjos turi kojas ir atstumus įveikia jomis arba naudojasi taksi paslaugomis (dvigubas tarifas iki Šabašo). Prie trečio kampo fėja sutiko blogietį teisėsaugos formos ir fasono vaikiną, kuriam tuoj pat ištiesė kojas ranką ir širdį su keliais suglamžytais eurais už kurios gavo, nežymiu judesiu įspraustą į kitą delną, sakykim… burtų lazdelę. Ir tada, mindžiodama žolę neleistinoje vietoje, fėja pasiekė duris su užrašu „pašaliniams įėjimas draudžiamas”, pro kurias įsmuko vidun nedvejodama. Apytamsėje ir tvankioje tardymo patalpoje ji kaip mat pajuto, kai prisiartino nepageidaujamas asmuo ir ėmė glaustytis. Bet fėja greitai išsigelbėjo atsikratė jo šešiomis petardomis į smilkinį…

- O kas buvo paskui? - choru paklausė nekantrūs skaitytojai.
O paskui labai mandagiai kreipėsi į barmeną:
- Ar turite, gerbiamasis, raudonai - balto vyno? Sušnabždėjo ji, mintimis jau nusikėlusi į žydruosius Kaimanus.

Ir aš neprakalbėsiu. Ir tu nebeišgirsi tiesos. Tiesos kuri reikalinga tau, ne man. Kas jeigu ne aš, gali tau pasakyti tiesą apie tiesą. Arba tiesiog sulašinti ją į tavo taurę suspausta tarp pirštų laimo skiltele.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Ach, tos moterys, amžinai jos nori kažko:
Dovanų ir vaikelio, stabilaus ciklo,
Laimės šeimoj, mėgstamo darbo,
Losjono kūnui prie kurio priprato.

Batelių gražių ir svarbiausia stilingų!
Nesuvaidintų, dažnų orgazmų,
Sapno paaiškinimo pagal sapnininką,
Kavutės rytinės be skrandžio spazmų.

Naujos mašinos, patogaus liemenuko,
Stambaus laimikio kartu su medžiotoju,
Kolje su safyrais ir dar kačiuko,
Kad nagų lakas greičiau nudžiūtų.

Bjaurios, įkyrios kaimynės tylėjimo
Ir kad skoningai atrodytų įdegis,
Lemputės laiptinėj tamsą išsklaidančios,
Šanso rinkti ir mėtyti akmenis.

Nori sveikatos, šlovės kad amžiams,
Praeivio žvilgsnio lyg komplimento,
Idealaus vyro (neegzistuoja kaip žanras),
Na ir suprantama iš ožio pieno.

Moterys norus išreiškia nuolankiai,
Troškimus grindžia ne protu - jausmais.
Tik aš ne tokia, man tiek nereikia,
Aš paimčiau pinigais.

:P

~

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Upės teka lygumomis dažniausiai užgimusios kalnuose.

Upės yra lyg keliai, tik dar geriau.

Tuo, kad išplauna iš galvos visokias paikystes

Ir išvalo sielą.

Upėje į šūktelėjimą: „Žmogau, tavo siela tokia balta!” -

Pakelia galvą vidutiniškai kas trečias.

Galėtų būti ir daugiau, bet likusieji nirvanoje,

Visiško atsiribojimo nuo blogio būsenoje,

Kurios nepasieksi niekur kitur

Tik pasroviui, padėdamas sau irklu.

Upė neišvengiamai atves tave iki jūros.

Jūra - tai jau visai kita istorija.

~

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Galbūt visas pasaulis didelė gatvė?
Galbūt drama paslaptis pas kažką?
Galbūt žuvėdra - višta laukinė?
Galbūt valetas tai pikų dama?

Galbūt Žemės centras netraukia?
Galbūt ore gryno azoto apsčiai?
Galbūt problema laiko tekėjime?
Galbūt viskas kaip tik atvirkščiai?

Galbūt kažkam paslaptis - drama?
Galbūt višta laimikis katėms?
Galbūt ne pikų valetas dama?
Galbūt gatvė - pasaulis dviems?

Galbūt trauką jaučiame sunkume?
Galbūt oro liko minutei vienai?
Galbūt jokio laiko nėra tekėjime?
Galbūt paskutinė eilutė? Tikrai.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Išplėšė, sulamdė, sumindžiojo, išsukiojo galūnes, sulaužyta lėle paliko gulėti ant asfalto.

Paskambinsiu!

Kad tu paspringtum savuoju „paskambinsiu”. Kad tas prakeiktas telefono ragelis įaugtų tau į stuburą ir skaudžiai vibruotų kiekvieną kartą kai tik sumeluosi.

Meilė tai plyštančio audinio garsas. Kada tu drebančiais pirštais nesugebi susisegioti sagučių, o jis žiūri į priešingą pusę ir kada tu nebeturi nieko išskyrus katiną ir korvalolą - kažkas ima plėšti audinį ir tu girdi trūkinėjančių siūlų garsą.

Meilė blanksta. Stipri meilė remiasi supratimu, supratimas - draugyste, o draugystė tai kapo akmuo tam, kas kažkada buvo. Tai tarsi „Monopolis” - laivų statykla dar ne tavo ir tu sulaikęs kvėpavimą meti kauliukus. Vienas - du - trys - pavyko. Štai tu - stambus verslininkas, tavo sąskaitos pilnos, tačiau žaidimo azartas blėsta, tas mažas laukelis nustoja būti vertingu.

Pamiršai ką reiškia jaustis laiminga. Velnias griebtų tuos pliušinius, besikeičiančius atvirutėmis, besišnabždančius laiptinėse. Velnias tegul griebia visus tuos miegamuosius rajonus, šeimynines jaunavedžių programas ir orchidėjas kapsulėse. Nesutapimai, susidūrimai, nesupratimas „kaip tai galėjo atsitikti”, šlapia pagalvė į kurią įsikandi dantimis kasnakt springdama ašaromis.

Dienoraštis. Ne, tai ne tas dienoraštis kuriuo giriesi: „pasiskaityk, kokia aš nuostabi, ypatingai trečiajame puslapyje, paskaityk”. Tai dienoraštis kurį pati bijai skaityti, nes darosi bjauru, bjauru nuo pačios savęs. Nes tu silpna, nes tu - bala ant gatvės į kurią galima įbristi purvinais batais, į kurią galima nusispjauti ir nueiti arba tiesiog peržengti. Ir tu neskaitai.

O dar rytai. Rytai praktiškai vienodi - tu arba gyva arba mirusi, bet svarbiausia, kad tik jis nepamirštų tų aštuonių skaičių. Kavos puodelis „o gal tai įvyks”, puošnesni rūbai „o gal atkreips dėmesį” ir žinoma nepridengta galva „o gal trenks žaibas ir jis staiga prisimins kokie puikūs tavo plaukai”. Vakare peršalusi, apsisnargliavusi, užsirašysi „-1″ ir pirmą kartą palaidosi tą „o gal”. Tavo atskaitos tašku taps likę 364.

Ir ką jie besakytų, tu netampi stipresne, nes tai iš tavęs išplėšė, nes tai tu buvai pasaulis. Pasaulis kuriame buvo viskas, išskyrus teisę plėšyti.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »