BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “memory”

Ateina laikas, kai net numirti nėra kada. Darbo nepaliksi, reikalai kaupiasi, rytoj susitikimas su K, o poryt su KK, atšaukti negalima. Namai netvarkyti, skalbiniai neskalbti, komunaliniai neapmokėti, vaikai neužauginti. Bėgte ir bėgte nuo mirties, sukiesi gyvenimo rate - arba tiksliau - kasdieninio judėjimo kažkur ten.

Tačiau mirtis vis tiek ateina, prasispraudžia pro besisukančio rato skersinius, ir gergždžiančiu balsu pasako: Viskas.
Ir tu sutinki. Taip, viskas. Mirti tai mirti. Kažkada juk reikia.

Viskas mirę. Norai, planai, įsipareigojimai. Džiaugsmas miręs. Skausmas taip pat. Nors imk ir užsidėk tamsius akinius, kad niekas nematytų tavo tuščių akiduobių. Nors tegul žiuri, numirėliui jokio skirtumo.

Ir kada leidi sau nerūpestingai, pilnai, su visais padariniais numirti, iliuzija atsitraukia, o pirmas dalykas, kurį pajunti po mirties, tai kvapas. Drėgnų puvėsių kvapas. Turbūt taip kvepia mirtis. Arba pati pradžia pavasario.

Tas kvapas ir pavasaris man primena tavo aistrą. Ta aistra buvo tokia ryški, griaunanti, kankinanti ir pavojinga. Alkis, kurio nelemta numalšinti. Užkeikimas, kurio nenuimsi. Nuodas be antidoto. Aistra, kurios tu nesidalinai ir kurios niekas, be tavęs, negalėjo patenkinti.

Laimei mano ląstelės atsinaujina. Periodiškai jos miršta, o jų vietoje susidaro naujos, jau nežinančios tavo vardo.

Happy birthday, A.

~

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Ir apie orus.

Man žiema prasideda nepaisant jokių kalendorių, o taip kaip šiandieną, vėjo sūkuriams lipinant pirmąjį sniegą prie lango stiklo. Nedas Starkas dar prieš penkis metus perspėjo, kad laikas įsigyti pašiltintas kelnes, tačiau mes jo nesiklausėme. Užtat dabar kelių tarnybos nuo pat ryto skubos tvarka mėgina netikėtai iškritusį sniegą užkloti nauju asfaltu.

Artėjančios žiemos nuojauta neramiai kirba kažkur pilve, kaip vizitas pas dantistą. Lyg ir nieko baisaus, bet gal geriau nereikia. Nors turbūt kiekvienas iš mūsų turime pažįstamų, kurie pilnomis siaubo su aiškiais beprotystės požymiais akimis, kartoja kaip jiems patinka žiema. Pateikia klausytojui aibę argumentų, kuriuos galima prilyginti polinezijos kanibalų užtikrinimams apie tai, kaip naudinga ir sveika maitintis žmogiena ir ypač tavimi. Drebančiomis rankomis spaudžia delnuose karštą kavos ar kakavos puodelį kartodami mantrą: Žiema - tai nuostabu, žiema - tai nuostabu, žiema - tai nuostabu… Žiema tai pats geriausias metų laikas, neskaitant pavasario, vasaros ir galbūt rudens.

Kartais aš su jais sutinku. Pradedu atsiminti, kad kažkada aš irgi mylėjau žiemą. Tą laiką, kai galima įgriūti į pusnį ir gulėti, kol peršlampa kelnės. Sniego tvirtovių statybos. Nevaldomos rogės ir suledėjusios vilnonės pirštinės. Man patiko, kai šaltis žnaibo skruostus ir skauda užpakalį, leidžiantis nuo ledinio kalno sėdint ant kartono lakšto. Labai mėgau neklausyti suaugusių ir vaikščioti be kepurės. Geras buvo laikas. Bet visa tai liko kažkur ten, seniai pamirštuose 2015 metuose.

Šiandien yra visai kitaip.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Žiūrėdama į dvi mažas figurėles, atsispindinčias tavo vyzdžiuose, aš pasakysiu: „Aš atleidžiu tau”. Aš švystelsiu saują perlų, savo rankomis surinktų Stikso dugne, į aukštą vasarinį dangų virš tavo galvos. Ir žaismingai papasakosiu, kad Charonas prastas plaukikas, bet puikus šokėjas. O Cerberis mėgsta šokoladą. Ir negrąžinsiu tavo dovanoto bilieto į tą kruizą, tik padėkosiu, kad pribaigei mane tada, labai greitai, po dviejų metų…

Jeigu ne tavo žiaurumas, būtų likusi sveika bent viena dalelė manęs. Ir tada tikrai nebūčiau pamačiusi sudaužytos lėlės nuolaužų savo šešėlio kontūruose. Nebūčiau pastebėjusi, kaip kūnas transformuojasi ir iš jo pasirodo laukinė lūšis ir liūdnas paukščio švilpimas, bejėgė austrė su įaugusia kaprizingo okeano smiltimi ir nepasotinamas keršto troškimas, apsamanojęs akmuo ir pūvanti žemė, bevaisis medis ir apsėsti barbarai. Kaip jie visi susirenka prie dar rusenančios Švelnumo šilumos ir šypsosi šoktelėjusioms į dangų žiežirboms. Kaip nuoširdžiai jiems ploja Hadas. Kokie gražūs besiplaikstantys Persefonės plaukai, lyg rojaus sapnai pridengiantys jos pečius. Kokia bauginanti yra šviesa ir meiliai guodžianti nakties skraistė. Kaip širdis atsiplėšia nuo kūno, atsimuša į dienos skliautą, kad sekančią sekundę vėl pakartotų tą kelią… Kaip mirkteli viena kitai, iš naujo susipažindamos, mano DNR molekulės…

Mes susitiksime po dviejų metų, kad vėl galėčiau pamatyti savo atvaizdą tavo akyse. Ne, visai ne tam, kad įrodytume kažką man arba tau.

To nori Švelnumas. Tiesiog todėl, kad nori. Ir jau nebijo sugrįžti pas savo ištikimus klausytojus.

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Kai baigiasi meilė, nugalėtojų nėra - lieka tik dezertyrai ir pralaimėjusieji.

Net geriausiu atveju, kada palieki tą, kuriam jau tapai abejingas, nutraukdamas netvarius santykius savo valia, stengiesi užbaigti reikalą greitai ir švariai, tačiau vis tiek apima jausmas lyg savo rankomis ėmei ir  pribaigei mažą, mirtinai sužeistą žvėrelį.

O kitu atveju, kada tas žvėriukas - tavo paties širdis, pralaimėjimas akivaizdus. Tarytum paėmė tave į rankas, apžiūrėjo, paglostė ir neatsargiai numetė atgal. Nepatikai, nepakankamai pūkuotas, nėra sąlygų laikyti…

Paskui, pirmam skausmui aprimus, gali apimti pakylėjimas. Jei žmogus nėra nevykėlis iš prigimties, galimas karjeros augimas, dvasinių aukštumų pasiekimas arba sėkminga santuoka. Ta paklydusi siela stengiasi įrodyti sau savo vertę, niuniuodama seną dainą iš filmo atliekamą Muravjovos „всё равно счастливой стану, всё равно счастливой стану, даже если без тебя…” be-be-be. Ir kas svarbiausia, tampa ir įrodo. Vietoje prarastos žvaigždės susiranda naują, palaipsniui įsitraukia ir mėgaujasi gyvenimu. Nežiūrint kad.

O tada jie netikėtai susitinka arba jis paskambina, arba parašo. Kaip gyveni? Kaip sekasi? Tuščias pokalbis. Nu-nu. Ir nesvarbu kiek laiko praėjo, bet aukštai sklandančią sielą ima traukti žemyn. Nes staiga paaiškėja, kad visos jos pergalės buvo pasiektos dėl to kad. Ir nieko ji neįrodė. Karjera, aukštumos ir santuoka - tai kita. Tai kita žaidimų aikštelė. Jis sugrąžina tave į ankstesniąją, kurioje tu beviltiškai pralaimėjusi. Kurioje tu - tik  jo nemylima mergaitė. Pastatytas bastionas pasirodo yra tik memorialas tam leisgyviui padarėliui, kurį prieš metus-du-septynis pati ir prismaugei dviem pirštais.

„Reikėjo rinktis kitą atskaitos tašką išvedžiojant naujas koordinates aplink save” - turbūt pasakytų psichologai.

Bet tu atsisėdi ant savo butaforinės pilies slenksčio ir užsimerki. Nes širdis seniai užlieta betonu fundamente, o vaiduoklis, naminio gyvūnėlio pavidalu, vėl tavo namuose ir va dabar jis dreba.

*AgataiKristi

~

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Prisimenu aš skonį tos atšalusios kavos, kurią išliejom lovoj

Su svaigiu prieskoniu dangaus kraštelio virš kaimynų stogo.

~

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Mes padarėme vienas kitam tiek nepataisomo, taip stipriai vienas kitą kankinome, kad sulaužėme. Atstatyti į pradinę padėtį nepavyks.

Gal net šią vasarą aš vėl užmegsiu naujus santykius. Greičiausiai būsiu daug ramesnė ir kantresnė. Dar visai neseniai aš buvau absoliučiai negailestinga. Ir neabejojau niekuo, ir nieko nesigailėjau. Išeidama – išeidavau. Tokia dama be priekaištų ir baimės. Aš iš anksto pratinau save prie minties, kad visada viskas baigiasi ir rezultate aš liksiu tik su savimi. Tai dėl ko stengtis?

Važiavau autobusu ir skaičiau apie Audrey Hepburn. Kažkada jos šypsena „Romos atostogose“ mane išgelbėjo. „Žmonės labiau nei daiktai turi būti atnaujinti, pataisyti ir susigrąžinti. Niekada neišmesk nei vieno…“ Perskaičiau ir vis tiek nesupratau kaip elgtis ir gyventi toliau, ir kas ką išmetė. Nepasisekė autobuse surasti atokesnės nuo žmonių vietos ir pagalvoti apie tai ar net truputį paverkti.

Bet suvokiau, kad mes nemokame atleisti. Mes maksimalistai. Tavyje mato veidmainę, melagę, karjeristę, pagyrūnę ir kvailę ir neatleidžia. Neatleidžia. O tu tik žmogus. Įsiūčio priepuolio metu kitame žmoguje tu matai dviveidį, psichopatą, pavyduolį, despotą ir panašų zoologijos sodą. Ir neatleidi. Taip ir gyvename idealūs. Nuteistieji ir teisėjai.

Ypač žiaurūs esame su tais kuriuos mylime. Likusiems mes neturime tokios išlavintos vaizduotės. Žinodami silpniausias vietas, smogiame būtent ten, kad kuo skaudžiau, kad dar pasiraitytų niekšas.

Paskui stovime naktį prie lango ir sakome sau: „atrodo įvyko katastrofa“. Gyvenimas suglaudė sparnus ir tėškėsi lauko vidury. Piloto klaida. Ir mes kaip tik tokio amžiaus, kad suprantame – išvis neaišku kaip nugyventi likusius du trečdalius to gyvenimo.

Happy birthday A.

~

*Pastaruoju metu skaitant blogo įrašus ir komentarus tokios mintys galvojasi. Panorau apibendrinti galbūt ir dėl savęs.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Tai buvo keista naktis. Trečią valandą suskambėjo telefonas. Numeris nepažįstamas, balsas - labai pažįstamas. Mes kalbėjomės trumpai, kokias dvi minutes, bet po to aš kelias valandas galvojau apie tą skambutį. Jūs gi žinote kokie tie skambučiai: iš pradžių balsas anoje pusėje skamba žvaliai, beveik džiaugsmingai, vėliau, tarp pauzių, tarytum pavargsta… ir, gavęs atsakymą į pagrindinį klausimą, užduotą tarp visų kitų, be spaudimo, su apsimestiniu lengvumu palinki jums viso ko geriausio ir nutrūksta trumpais pypsėjimais. Ir padėję telefoną į šalį, jūs galvojate: jau per vėlu, va kad taip prieš metus, prieš du, prieš dešimt.

Šitas skambutis buvo iš tokių, bet stengdamasi surasti jam vietą savo praeityje, aš supratau, kad man nepavyks. Aš perkračiau galvoje praėjusių laikų tuščius kambarius ir miegamuosius, staliukus kavinėse, kur sėdėjau viena prie atšalusios kavos puodelių ir pamačiau, kad tas prakeiktas skambutis neįsipaišo į jokį interjerą. Aš mėginau ištiesti ranką į tamsų ateities koridorių, ir jame aklai, apgraibomis padaryti kažkiek vietos tam skambučiui. Beviltiška. Jeigu jis būtų suskambėjęs kitu laiku, aš būčiau apsidžiaugusi labiau. Netgi labai stipriai. Bet telefonas suskambėjo praėjusią naktį ir tai reiškia tik vieną: pašnekovas apsiriko gyvenimu. O kitame gyvenime šitas abonentas jau atjungtas.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Labai norėjau pakomentuoti zonglieres įrašą vakarykštį (negaliu įkelt nuorodos eilinį kartą). Bet paskui nusprendžiau neteršti nekalto žmogaus blogo savo istorijomis :) Keli sakiniai apie jos Moteris, atėjusias į gyvenimą pačiu laiku ir sutvarkiusias jį, mane užkliudė. Noriu paminėti keletą savo.

Pirmiausia tai draugė. Ta, kuri nekonstruktyvi. Ji ne psichologė. Ji tiesiog metus laiko (periodas kai atrodė jog krentu į bedugnę ir nėra nei krūmo, nei žodžio, nei rankos, kurių galėčiau nusitverti) sugebėjo manęs klausytis, girdėti vieną ir tą patį vardą, kai aš sakydavau “aš noriu tau papasakoti, vėl, tu man atleisk, bet mane tai smaugia. Kankina. Ir aš nieko negaliu padaryti.” Ir tylėdavau į ragelį, rydama ašaras, o ji suprasdavo, “pakentėk” sakydavo. Tada aš žliumbdavau, “koks jis niekšas, na kaip taip galima, juk skauda.” Ir ji vėl sakydavo “taip, jis bjaurybė, aš už tave jo nekenčiu.” Ji nežinojo išeities, ji tik klausydavo. Atvažiuodavo su vitaminais ir saldainiais. Ji suprato kaip tai - judėti uždaram rate. Ji nesiūlydavo happyendo, žinodama kad aš juo nepatikėsiu. Nebuvo gėda jai prisipažinti: aš sužeista, aš nenoriu atsikelti. Dabar. O vėliau, būtinai. Vėliau - būtinai.

Dar buvo psichologė. Ta, kuri konstruktyvi. Ji atsisakė mano tuometinę būseną susieti su vaikystės traumomis. Mano keistą ryšį ji matavo kitokiais matais. Ji sakė, kad retai taip būna, kad nereikia numatyti ir spėlioti. Kad aš aplamai patyriau didžiulę laimę ir tai yra likimo dovana, nes tai tikra. O tai kas tikra, niekuomet nesibaigia. Po tų seansų, aš vėl galėdavau kvėpuoti. Ir iškęsti. Ir galvodavau, kad tai jau nebe psichologija, o metafizika, kažkas ko aš nesuprantu, ką galiu tik nujausti. Ji niekada man nesakė “paleisk”. Ji tarytum leido mylėti jį, nes daugelis tuo metu mane supančių žmonių neleido, sakė, kad aš kvailė. Jos dėka supratau, kad mano gyvenime be tos meilės neveikia niekas. Kad be jos man nafig nieko ir nereikia. Neklauskite manęs kodėl. Todėl.

Tas etapas seniai praėjęs, man net laiminga pabaiga buvo įteikta. Jau po kurio laiko dar viena Moteris atskleidė man tokią stebuklingą mantrą, burtažodį ir kada mane apima panika arba nerimas kartoju „viskas yra taip, kaip ir turi būti”. Dabar tuose žodžiuose jaučiu neįtikėtiną pasitikėjimą visatos teisingumu. Kartais pabundu ryte su jausmu - nieko nesuspėjau. Visi jau turi, o aš ne. Visi išvažiavo, aš likau. Tada sakau sau „viskas yra taip, kaip ir turi būti”. Svarbus momentas - nepalikti savo ateities visai jau be priežiūros. Ta prasme, nevarstyti jos pastoviai skvarbiu žvilgsniu, o tiesiog matyti joje save pačiose šviesiausiose laimėse.

~

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Jeigu sudėti į krūvą visą per mano gyvenimą nukreiptą į mane meilę, jos suminis kiekis susprogdintų nedidelę gyvenvietę. Jeigu įsivaizduoti visą per mano gyvenimą į mane nukreiptą meilę saulės spinduliais, aš per pusę minutės pavirsčiau sauja pelenų. Nors kam taip žiauriai - tiek meilės užtektų sušildyti šimtui vienišų širdžių, užtektų padaryti pilnavertišku ne vieną gyvenimą. Jeigu visą į mane nukreiptą meilę paversti korespondencija iki pareikalavimo, pašto skyriai būtų užpildyti iki lubų. Nes aš jos neatsiėmiau. Man daug įdomiau buvo, aklai blaškantis, ieškoti kažkokios kitos meilės, tekančios juodomis požeminėmis upėmis pro mane tolyn.

Kažkada, daug metų atgal aš draugavau su aštuoniolikmečiu vaikinuku. Pati priėjau susipažinti, kviesdavau pasivaikščioti naktimis, gerti vyną ant tilto, kalbėjau patetines nesąmones, reikalavau aukų ir pati demonstratyviai aukojausi. Vaikinas nenorėjo manęs mylėti, tačiau buvo priverstas. Jis pykosi su tėvais, nusispjovė į mokslus, o maždaug po gero pusmečio, aš lyg soti katė, apsisukau 180 laipsnių kampu ir palikau jį. Jis atėjo prie mano namų, iškėlė sceną, bet aš pasakiau, kad tarp mūsų viskas baigta. Jis žiūrėjo į mane tylėdamas kokias dvi minutes, paskui pasakė: „Aš tave užmušiu. Kada nors surasiu ir užmušiu.”

Tai mane žudo. Kiekvieną pavasarį aš jį prisimenu. Per visus tuos metus aš išmokau daug pamokų - sunkių, reikalingų, beverčių. Bet negaliu jo pamiršti, viskas veltui, kad ir kaip stengčiausi tobulėti, pakilti virš asmeninės kiaulystės negaliu.

Ar iš vis prisimeni mane? Ar atleidai? Man jokio skirtumo. Aš nebemoku kitaip. Ir mano kaltė žudys mane toliau, kiekvieną pavasarį.

Kartais man atrodo, kad jeigu tuo metu mane būtų pagrobę ateiviai ir savo skraidančioje lėkštėje darę su manim medicininius eksperimentus, jie tikrai būtų aptikę laimės antikūnus mano kraujyje. Nežinau iš kur tos dalelės ėmėsi, bet jos tikrai ten buvo. Neabejotinai.

Happy birthday, A.

~

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

- Kaip tu mane myli? - Labai. - Taip labai? Išmeta rankas plačiai į šonus, lyg sparnus. - Ne, ne taip labai. O labai-labai. - Tikrai? Sparnai susiglaudžia jam ant kaklo. - Tikrai-tikrai. - Kaip stipriai tu mane myli? - Tūkstantį kartų labiau. - Tikrai tūkstantį? Gerai. - Kaip stipriai tu mane myli? – Eikš, mažyte, parodysiu kaip stipriai tave šiąnakt myliu.-

- Jeigu tu galėtum būti spalva, kokia spalva būtum? Šovė klausimą, kaip visada iš oro, kvailą klausimą pačiu rimčiausiu balsu, išmušdama jį iš vėžių, pagaudama netikėtai, nepasiruošusį.

Jos galva ilsisi jam ant krūtinės. Priglaudusi ausį klausosi jo širdies plakimo. Ji sako, kad tai pats maloniausias jos girdimas garsas Žemėje. Jis švelniai nubraukia plaukus, prilipusios prie jos suprakaitavusios kaktos.

- Tu rimtai?

- Taip. Kokia spalva būtum?

Mėlyna, vos neištaria balsu. Akivaizdu. Jos akys mėlynos. Ne šviesiai ar tamsiai mėlynos, ne safyro mėlynumo, tiesiog neįvardinamai mėlynos, gilios, žavingos.

Raudona, apsigalvoja beveik akimirksniu. Tai ne taip akivaizdu. Tačiau jis mato tai joje. Tai aistros spalva. Raudona po jos oda, jos rankų judesiuose (kažkas subtilaus, jis nežino kas tai - grakštumas? seksualumas? truputėlis abiejų?) Jis jaučia raudoną, kada jie juda drauge. Jos lūpos bučiuoja raudonai, jos skruostai nusidažo raudonai. Tie intymūs jų momentai raudoni, turtingi, sukrečiantys, stabdantys širdį.

Geltona tarsi saulės spindulys. Jis sukikena nuo tokios banalybės. Tačiau tai tiesa, tai jos plaukų spalva. Tai jos nuotaikos, tai jos lengvabūdiškumas, netelpantis į jokius rėmus, išsiliejantis per kraštus.

Ruda? Rudos jo akys. Mylimiausios akys, ji kartoja ir kartoja tai. Ne, neteisingai. Ruda tarsi jos mėgstama kava ir šokoladas. Uždraustas kartėlis ir saldumas, du viename.

Balta (ar tai iš vis spalva? nusistebi pats sau). Simbolinis nekaltumas. Ji niekada neatsikratys baltos, sekančios paskui ją. Baltos išryškėjančios net jos dabarties dėmėse. Balta tai jo kaltės spalva. Jo baimės įsipareigoti spalva. Visi tie dalykai, kurių jis negali (ar nenori?) jai duoti.

Spalvos maišosi, susilieja. Raudonas geismas, miglotas žvilgsnio mėlynumas nepaliekantis jo veido, kada ji virpa po juo, auksiniai lyg nėriniai plaukai, išsidraikę ant pagalvės, jos oda, pabrinkusios lūpos ant jo, baltas blykčiojimas - akinantis, persekiojantis, žeidžiantis, kylantis, kylantis, stipriau, stipriau, dar, o dieve, prašau, stipriau…

- Pilka,- atsako, pats nežinodamas kodėl.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »